NORĖJIMAS

Vilmos Šileikienės piešinys

Įveikęs visus, norėjusius
parduoti, surinkti fondui, operacijai, gauti smulkių
traukiniui, papirosų, parodyti man stebuklingų
peilių rinkinį, paklausti laiko,
paprašyti degtukų, – išeinu į Turgų,
čia nori, kad pagaliau užsinorėčiau pasijausti
Europos kultūros sostinės
piliečiu, taip pat nori, kad
už dyką padalyvaučiau
koncerte, telefonijos ir
draudėjų renginy, kad paremčiau
jų kandidatą, o geriausiai visus
jų kandidatus, ir dar nori,
kad pakalbėčiau apie skyrybas, mat atėjo
tas metas, be to, nori, kad
prisėsčiau prie jų, vėl banalus klausimas:
ar šiandien esi prisėdamas? Daug duočiau,
kad bent jau prie manęs
necituotų manęs, ne, tai nėra malonu,
be to, neturiu nė grašio,
o jie nori, kad jiems pastatyčiau,
ir ko čia atsivilkau? natūraliai, iš lėto
ruošiuosi į darbą, reikia kirsti norėjimo
jūrą, kad nusikasčiau nuo nenorėjimo iki darbo,
ten telefonai, nori, kad
atstovaučiau Rytų rašytojams,
grįžau, turėjau širdį, vėl skambinau, turėjau laiko,
sąžinę, nes nori,
nes nori norėti, nes jiems kaip ir priklauso,
guliu, žiūriu į grindis ir nenoriu.

Iš lenkų kalbos vertė EUGENIJUS ALIŠANKA