Taigi, raimi, bet eilėraštis traukia, net pabaugina, nes "dvaselės ant aukšto vaikšto" ir kai "vėliau jau po dvyliktos / ta spynelė trakštels ir durys / atsivers" - matai, gali žmogus ir išsigąsti.
va čia visiškas bankrotas: prižodinta iš peties ir negyva. seniai to nebuvo. beviltiška. teikčiau grafomaniškiausio eilėraščio konkursui. kaip yra apgailėtina: nugyventi krūvą metų ir nejusti, kad tavo rašliava - totalus niekalas. Jokios atsakomybes, jokio skonio, teksto supratimo... o redakcija, tokius šedevrus publikuodama, daro tiesiog nusikaltimą, esmingai gadina supratimą apie kūrybą.
kazkiek suprantu autorių - patentuotas grafomanas, redakcijų pacientas, nelabai suvokia, kur ir ką nešantis... taciau uz ka mokami tegu ir mazuteliai pinigai redakcijų atitinkamu skyriu tvarkytojams? cia yra žopa visiška. Nesugebeti atskirti paprasto eiliuoto teksto nuo siaubingos grafomanijos? Nafig reikalingi tokie leidiniai, mūsų visų finansuojami? Jau taip mus apipisinėja visokie zuokagalviai, betrūksta tik atskaitymų kraupiems grafomanams. Karšta, matyt, labai perkaitau. nepyk, geny, ar kaip ten tave... , imkis ko kito.
To dar nenoriu / Gal ne visus grafomanus spausdina, todėl likę čia, apačioj reiškiasi? jeigu reiškiesi, tai apsireikš vardu ir pavarde kokiu nors straipsniu, antraip - nesolidu.