fleita užgroja ir pasaulį piešia
lyg akvarelę rankos lietų, lyg
ranka virtuoziškai šlifuotum
kararos marmurą vien pirštais
ties liemeniu, kur svorio centras
mažoj duobutėj po krūtų speneliais
šviesokaitos baltybėj slypi;
kai pradedi galvot, kad nieko
nebuvo duota:
fontanas
visatos laiko prieš akis ištrykšta,
žvaigždė ir sliekas gieda vienio giesmę;
abu iš to paties žvaigždžių metalo
kaip mano kaulai, kaip ir uodė
ką tik kažkur nunešus kraujo lašą;
kai pradedi galvot kad nieko
nebuvo duota:
netgi nusivylęs
tu supranti kad tai tėra tik melas
absurdo demono mažytė pergalė
daug laikinesnė nei drugelio skrydis
rudens šalnoj – tiek buvo duota
kad negalėjai net pakelti – negalėjai
aprėpti ir sulošt likimo kortom
kur pralaimėjęs vis dėlto laimėsi –
dabar grakščia fleita sau groju
nors groti fleitom niekad nemokėjau
Jei palygini su Dalios pirmu eilėraščiu, tai labai akivaizdu, kad šitas eilėraštis - manieringas, `virtuoziškai šlifuotas`, prigražintas ir tuštokas. Manau, Alis gyvena įdomiau, tikriau nei čia surašęs...
nuosirdu, bet netobula:///
kam taip galvot/ juk buvo duota/
ne jai, o tau, ne tau, o jai/
kam duota ar neduota islinguota/
visiems vienodai isliuliuota/
In jan; in jang/ kur paaukota ar neduota/
dvipusis eismas/
jupiteris ne ten, saturnas ten/
o kur sirdis, kur sazine, o kur ejimas?
be situ sachu, matu, tu, kurie mus pakasa?
ir uzkasa be sazines kitu nedraugiskai...
o pasirodo, nerasiau, nes nezinau,
nes raso atvirai mylisavis/
kitiems tai paslaiptis, auksciausias gralis/
o dieve, nezinau, as nezinau, as nezinau.