Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-09-06 nr. 2915

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
 Liudas Giraitis.
DIONISAS SUGRĮŽO
14

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS3
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ 
• JŪRATĘ SPRINDYTĘ1

SUKAKTYS 
• Alfredas Guščius.
KELIAS VEDA TOLYN, ŠAKOJASI...

AKTUALIJOS 
• Vidmantas Valiušaitis.
KURŠIŲ NERIJA
• PREZIDENTO UŽUOJAUTA

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
JUODKRANTĖJE NIEKO NAUJO

LITERATŪRA 
• Sondra Simanaitienė.
"BALTIJA" PRIE BALTIJOS
• IDĖJOS NAUDAI, POEZIJOS NENAUDAI7

PROZA 
• Romano fragmentas.
SIAURAS AKIRATIS, arba LONDONO METRO
2

POEZIJA 
• JONAS STRIELKŪNAS

KNYGOS 
• Pranas Visvydas.
SAULĖTO "ŠALDYTUVO" KAIMYNIJOJE
10
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Giedrė JuknevičIūtė.
ŠVENTĖ SIMONO DAUKANTO AIKŠTĖJE
1
• Jurgita Skiotytė.
PAŽINTIS SU KINIJOS MUZIKA IR MUZIKANTAIS
5
• Rytis Jokūbaitis.
PRASIDĖJO ROTUŠĖS FESTIVALIS

DAILĖ 
• Renata Ščerbavičiūtė.
FORMŲ ĮVAIROVĖ
• Jurgita LudavičIenė.
AKCENTAI PŪKUOTUKO INTERJERUI

TEATRAS 
• Ingrida DaunoravičIūtė.
38-ASIS JAUNIMO TEATRO SEZONAS
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Šarūnė Trinkūnaitė.
SIMPATIŠKI ROLANDO KAZLO PERSONAŽAI
12

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

KRONIKA 
• FRANKFURTO KNYGŲ MUGĖS DŽIAZO PROGRAMA...
• KELIONIŲ RĖMIMO PROGRAMA
• SPAUDOS, RADIJO IR TELEVIZIJOS RĖMIMO FONDAS
• VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS
• Rytis Jokūbaitis.
VANDENS MALŪNAI LIETUVOJE
3

MEILĖS PAŠTAS 
• TAM AKMENĖLIUI, PRASIKALUSIAM BULVĖS DAIGU

DE PROFUNDIS 
• VAMZDĖC2

PIRMASIS

DIONISAS SUGRĮŽO

Liudas Giraitis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Niujorkas. 2001 m. rugsėjo 11 diena
Džojos Barysaitės nuotrauka

Žavus mūsų postmodernizmas už žalių girių. Prisimenu Leonidą Donskį Vilniaus universiteto bibliotekoje, gražias jo kalbas, regiu tarsi sapne išeinantį vieškeliu iš Lietuvos su Antano Maceinos knygele rankoje. Gal per daug rašė, gal ne apie tai, gal kam nors nepatiko… Visada perskaitau Arvydo Juozaičio rašinius, - provokuojantys kūriniai, su paslaptimi. Gintaras Beresnevičius straipsnyje ("Svirplys būgnų fone") įžvalgiai teigė, kad po kelerių metų jie dažniausiai išsipildo, taigi pranašystės. Bet negi mes dabar Arvydą vadinsime pranašu? Juk pagrindinis intelektualų bruožas pateikti paprastus klausimus ir rasti atsakymus. Man arčiau prie širdies jo paprastesni svarstymai ir mintys, visada troškau paprastumo ir aiškumo, jokių gąsdinimų, perdėjimų, pranašysčių. Lietuvoje ir taip po rugsėjo 11-osios net nemirksėdami darbavosi Nostradamo pasiuntiniai: "Kurskas paskęs, dvyniai grius", kaime senos moterys pasiklausiusios net verkė, gaila joms jaunų Lietuvos vyrų: "Išeis į karą, žus".

2001-ųjų rugsėjį Vilnius žavėjo gaivia jaunatviška energija, spalvomis, į akis krintančiu modernu. Iš pradžių atrodė keista, kad žmonės kalba lietuviškai. Bet tik akimirką: tviskančioje kavinėje gražiai aprengta jauna padavėja įtariai nužvelgė, senas draugas kategoriškai pareiškė, kad čia - "jo tėvynė". Suklusau, jis nepasakė: "Mūsų".

Paskui prasidėjo nuotykiai. Lankant pažįstamas vietas, susitinkant su žmonėmis, atrodė, kad sugrįžtu iš kitos durų pusės. Įdomūs visi laikraščiai, eseistai - Parulskis, Beresnevičius, Rubavičius, Juozaitis, politologas Bielinis, tai, ką rašo Sigitas Geda; nauji Kunčiaus ir Parulskio spektakliai labiau intriguoja nei Ostermeyeris. Žinojau, kad lietuvių kalba turi daug kambarių, ir mintis ten nardo kartais linksmai, kartais paikai, pati savęs nematydama, bet kartais ištraukdama mus iš rūko. Tuomet žodžiai, jausmai tampa realūs ir paliečiami tarsi kūnas. Buvo neramu, kai "globalizacija", "imperializmas", "civilizacijų sandūra" siūbavo Lietuvos intelektualinėje padangėje tarytum E.Nekrošiaus spektaklyje palubėje pakabinti akmenys. Kas juos į tokį aukštį užkėlė? Kodėl nepakabino ten gražesnių dalykų? Niekada dar nesu matęs tokio daikto kaip "imperializmas", "civilizacija" ar "seksas", nors lietuviška spauda skelbė, kad Jogaila Morkūnas savo šunį pavadino ne Reksu, bet Seksu.

Buvau smalsus, vis knietėjo sužinoti, na kaip, na kaip, Lietuvoje būdami, jie į tą Europą, Ameriką pasižiūri, apie Azijos, islamo civilizacijas knygas rašo, išgauti paslaptį. Juk tiesioginio ryšio su Amerika nebuvo. Niujorke tragedija, dangoraižiai griūva (įsivaizduokite, nugriūtų vieną rytą Vilniaus televizijos bokštas!), o lietuviški laikraščiai parašo: "Su peiliuku prieš Ameriką", "Džihadas Niujorko padangėje", "Istorijos pabaiga", vadinasi, atstumai pakankamai dideli, jokios komunikacijos.

Kiekviename krašte reikia atsižvelgti į aplinką, suvokti kultūrų skirtumus, antraip būsi išspjautas iš to krašto burnos stipriau nei Leonidas Donskis, gerai, jeigu į Europą, blogiau, jeigu po kojomis ant žemės į dulkes. Kad nesupainiotume, pavadinkime lietuvišką reiškinį "t" civilizacija arba kultūra ("t" galėtų reikšti ir "tarybinė"). Ne paslaptis, jog prieš šimtą metų susikūrė nauja stipri agresyvi civilizacija, apėmusi visą Rusiją, Lietuvą, Vidurio ir Rytų Europą, planavusi rimtai susikibti su kitomis ir laimėti tarpusavio lenktynes. Praėjusį dešimtmetį ji įžengė į naują vystymosi etapą.

Jei "t" civilizacijoje galima lengvai pažinti kitus kraštus ten negyvenant, tai nemažas laimėjimas. Gal ji taip pat lengvai gali nukeliauti į kitas planetas, dangų, pragarus ir pasakyti, kas ten mūsų laukia. Ar tikrai turčius pro adatos skylutę nepralįs?

O man vis rūpėjo pašaliniai dalykai: postmodernizmas. Jis toks įdomus: susimaišę laikai, praeitis ir dabartis - lygiai kaip žmogaus galvoje. Tikras Babilonas: aplinkui vaikštinėja daugybė gyvenimo istorijų, visos jos teisingos, nė viena nedominuoja. Pagaliau baigėsi vienos "teisingos" istorijos laikai, žmonės pradės klausytis vienas kito. Atsiras mintis, ryšys, gyvybė, komunikacija. Prasidės naujasis amžius. Postmodernizmas! Kodėl Lietuvoje jo taip bijoma? Vilniuje postmodernistų vakarėlyje mėginau išklausti, į kurią pusę pasuko lietuviškas postmodernizmas, rūpėjo sužinoti, kuo šis kraštas skiriasi nuo Vakarų. Gaila, šalia nebuvo mano draugo poeto airio, būtų pasakęs: nustok, pasižiūrėk į gražias lietuvių paneles. Per savo entuziazmą pakliuvau į neprognozuojamą situaciją, buvau perlietas šaltu bendravimo vandeniu ir pastatytas į savo vietą, bet padariau porą netikėtų atradimų.

Vakarėlyje kalbos tekėjo aukštu lygiu tol, kol prasidėjo klausimai. Buvau ir aš jų paruošęs, bet prieš mane iššoko sunerimęs pagyvenęs poetas: "Kas čia gero, jeigu žodžių reikšmė išnyksta?" - sududeno jis. Jam buvo paaiškinta, kad Dionisas sugrįžo (kiek buvo tų sugrįžimų, pamaniau), ir sugrįžo jis į kūną, trečioji dimensija, aukščio, išnyko. Iš pradžių net nustėrau: taigi Dionisas susiplojo! O paskui atitokau, čia juk metafora. Koks aukščiausiai iškilęs žmogaus kūno taškas? Galva. Savo siaubui supratau, kad Dionisas sugrįžo be galvos. Tai buvo ne vienos knygos vertas atradimas. Štai kodėl jis nemokėjo aiškiai kalbėti, o žodžiai prarado prasmę, - nėra ko poetams stebėtis. Po tokio baisaus atradimo dar pamėginau visus sugrąžinti į realybę ir paklausiau: "Kai tas postmodernizmas baigsis, kas po to?" Buvau įsitikinęs, kad visi žemiškieji reiškiniai baigiasi, po jų tuščios vietos nelieka. Mano klausimas buvo oriai nutylėtas. Klausti, kuo lietuviškas "po" skiriasi nuo europietiško, jau neišdrįsau. Pradėjau žvalgytis, kas čia vyksta, gal kokia politikų ar Holivudo spaudos konferencija? Situacija darėsi grėsminga ir rimta, kol staiga toptelėjo, kad tyla buvo pats geriausias atsakymas. Tuo labiau kad kito klausėjo pastaba: "Kas tai per reiškinys, jeigu nesugeba savęs reflektuoti?" taip pat buvo oriai nutylėta ir pereita prie grožio. Rugsėjo 11-ąją sprogstančių dangoraižių dinamikoje šalia baisybių slypėjo postmodernistinio grožio grūdas! Deja, šito aš nepajutau, mano vidus lig šiol sukasi ratu ir krenta žemyn, prisiminus tuos paveikslėlius. Gyvendamas Londone, matyt, nebuvau pakankamai nutolęs nuo įvykio, ir visus pojūčius užgožė jo žmogiškasis aspektas.

Šiurpas ėjo per kūną: "Gražu", kai dangoraižiai griūna, - į klausimus neatsako, kalba netenka prasmės, laikraščiai rašo apie "istorijos pabaigą". Ir viso to fone didingas, vagneriškas, žavus vakaras: postmodernizmas ateina ir nugali.

Tapo aišku, kad lietuviškas "po" skiriasi nuo vakarietiško, kirbėjo įtarimas, jog vakarietiško "po" Lietuvoje niekada nebuvo. Ir priežastis, matyt, - Dioniso galva. Kur ji, jeigu ne ant kūno? Aišku, kad ji atitrūko ir skraidė po abstrakčias "idėjų" aukštumas. Nekvailas tas Dionisas, pamaniau, iš karto nori į amžinybę patekti, keliauja tokiu neįprastu būdu po Ameriką, Aziją, Platono idėjų pasaulį. Kaip jam tas pavyksta? Mano pažįstamas Bostono rašytojas metafizikas paaiškino: jeigu ten patekai, gali keliauti, kur tik nori, nereikia kelti iš vietos kojos.

Kalbos spaudoje apie Ameriką, Europą ir Aziją tarytum patvirtino, kad Dioniso galva ten tikrai pabuvojo. Viskas sugrįžo į vietas. Kadangi idėjos amžinos, mano klausimas apie postmodernizmo mirtingumą atrodė naivus, vaikiškas ir įžeidžiantis. Idėja niekada neišnyksta, nuo laiko ir vietos ji nepriklausoma, ir grožis amžinas, kiekviena jo akimirka užrašyta amžinybės rinkiniuose.

Kadangi Dioniso galva nuo kūno atskirta, jautrumas žmogiškiems dalykams (skausmui, jausmams) sumažėjęs, grožį jis regi savaip. Jaučiasi jis tarytum ateivis žemėje, orientuojasi filtruodamas tiesą, gauna "iš ten" nurodymus ir pranešimus, kintančios žmonių mintys ir jausmai jo nedomina, jam tai - terra incognita. Pažvelgia į Angliją iš aukštumų, pamato žmogų ir sako: "pilvas", pavarto knygą ir sako: "šlamštas", pasižiūri kino filmą ir sako: "sucks". Kadangi galva nuskridusi į "erdves", savo pilvo Dionisas nemato. Ką jis gali išmanyti apie žmogų? Jo net kultūra "labai labai" unikali, nežemiška, iš abstrakčių erdvių, iš kanalo arba kanalizacijos.

Viskas atrodė logiška, man, kaip ir daugeliui mirtingųjų, lietuviškojo Dioniso aukštumos buvo nepasiekiamos, į jo draugų ratą nepatekau, buvau paprastas žmogus, dezintegruotis neketinau ir kitiems nesiūlau. Slapta net džiaugiausi, kad galva liko ten, kur jai pridera, ir įnirtingai priešinosi "t" civilizacijai, kuri per ilgus metus įgavo formą ir implantavo į žmones "tiesos perdavimo" latakus. Ir dabar teka jais į Dionisą viskas iš eilės: komercinė, politinė, žurnalistinė, pseudokultūrinė propaganda. Nors atsiranda šiokių tokių filosofinių problemų. Koks ryšis tarp žmogaus ir jo žodžių? Ar jis tik transliuoja kažkieno tekstus (dirba ir gyvena pagal programą?); ar atsako už žodžius - komandas? O jeigu kaip Nostradamas gauna žinių apie ateitį, žino, kaip patikrinti, ar geros dvasios su juo kalbasi, ar blogos, ar jos tuo žmogumi nemanipuliuoja? Štai paliepia politikas lietuviams pavyduoliams susiimti už rankų, o tie nesikabina, nors tu ką. Gerai daro, juk neaišku, iš kokio kanalo paliepimas atėjo.

Mano nuostabai pats įdomiausias civilizacijų susidūrimas, "t" ir europinės, liko nepastebėtas, nė viena knyga neparašyta. Gerai ta "t" užsimaskavusi, pamaniau. Juk tiek atradimų būtų galima padaryti: apie Platoną, idėjas, apie channelling’ą, tiek parašyti disertacijų.

Laukiau, kol "t" pralaimės, grius ledinės sienos, žmonės pradės bendradarbiauti, gyventi savo galva, o ne bartis, baigsis paauglystė, prasidės sąmoningas gyvenimas. Tačiau kas bus, jei "t" ims ir prisitaikys prie Europos resursų? Maža vilties, kad tuomet vietinės struktūros įsileis gryno oro ir leis žmonėms pasijusti kūrybingais, mąstančiais savo šalies piliečiais, o ne automatais, valdomais iš pulto.

Neseniai naujoji civilizacija pademonstravo netikėtą panašumą su islamu. Štai vienas lietuvių autorius 2001m. spalio mėnesį po rugsėjo 11 d. įvykių rašo: "Juk turėjo Amerika rasti kaltus. Nukentėjo jos beribis išdidumas. Amerika niekada nepatyrė tokio pažeminimo. Žinoma, tai, kas įvyko, yra siaubinga tragedija, bet argi Amerika turi rimtų įrodymų, kad būtent Osama bin Ladenas kaltas?" Po poros dienų jam atitaria Abdulas Salamas Zaeefas, Talibano ambasadorius Pakistane: "Mes smerkiame teroristinį aktą prieš afganų tautą. Afganistanas yra Amerikos arogantiškumo ir ekspansionizmo auka. Ji nori atimti iš Afganistano musulmonų dabartinę islamo tvarką".

Iš pradžių buvo keista, kaip jie taip ėmė ir kaktomis susidūrė: vienas Lietuvoje, kitas Afganistane. Matyt, abu keliavo į Platono idėjų kambarius, bet į Karališkuosius nebuvo įleisti, pateko į "padėvėtų" idėjų skyrių. Susitikti tokioje neintelektualioje vietoje truputį gėda, ypač kai pasaulio laikraščiai apie tai parašo. Kai autorius surizikuoja eiti aplankyti Platono, galėtų pasižiūrėti, iš kur idėją parsinešė: naują ar "panešiotą". Kam atlikinėti kosmines apeigas vien dėl senienų ar masinės gamybos produktų, kurių vertė maža ir kvapas blogas? "Idėjų" importui žiniasklaida galėtų skirti ekologinį mokestį, juk Lietuva neįveža trabantų ar žigulių.

Šiuo metu "t" kultūra sveiku protu nesuvokiamai banguoja kaip jūra ir išmeta visuomenei šiukšles bei kitus produktus, nusėdusius ant dugno. Buvo nuspręsta, kad Amerika ir Europa beviltiškai prarastos, reikia pasirūpinti jaunimu, apginti nuo pragaištingos Vakarų mentaliteto įtakos. Neblogai tas pavyko, paskaitykite komentarus po elektroniniais Delfio ir "Lietuvos ryto" straipsniais. O ką daryti, jeigu jaunimas nelaimingas ir nori protestuoti? Pankų neliko, alaus yra, metalistai išnyko, Barbio draugijai trūksta pinigų. Negi tokiu svarbiu momentu mokysis, studijuos, gausins savo žinias. Įsivaizduokite, pasiskaito jaunuolis pažangių minčių, kaip arogantiška Amerika ir Vakarų Europa išnaudoja Aziją, Afriką ir Lietuvą, superka iš jų pusvelčiui bananus, sviestą ir kavą, suvokia, iš kur kilo jo gyvenimo sunkumai, susinervina, vaikšto Gedimino prospektu nuo Katedros iki Parlamento ir bamba po nosimi: kapitalizmas, kapitalizmas, imperializmas. Kas gali garantuoti, kad jis negaus nuo kokio nors vietinio neformalo į nosį, o patriotiškoje prospekto dalyje prie Parlamento nebus apšauktas vyriškumo netekusiu ožiu. Ypač nukentėję, girdėjau, ketina burtis į Mėlyno dangaus draugiją, giedoti himną "Ne tau, Martynai, mėlynas dangus", slapta susitikinėti ir aptarinėti, koks anksčiau tas dangus buvo mėlynas ir kaip negailestingai jį užtemdė Europa.

Įvyko akivaizdus klasikinis civilizacijų "susidūrimas". Neeuropietiška, dehumanizuota "t" kultūra nesukūrė žmogaus gyvenimo reflektuojančios kalbos, o "labai labai" menas nieko neišmano apie jo jausmus, atmeta žmogaus individualumą, gebėjimą bendrauti, nepasitiki subjektyviu, natūraliu, savo galva mąstančiu žmogumi ir jo gėdijasi. Šiai kultūrai (ne taip, kaip europinei) gyvas mąstymas ir jausmai - pilka, nereflektuojama, neįdomi sfera. Svarbu tik "ypatingas" menas, žinios iš "kanalo". Europiečiams ji įdomi nebent kaip keistas Zoo, eksperimentas su savimi, kurio jie niekada nelaikys savu, nesileis valdomi iš pulto. Kartais net keista, ko tas Dionisas žemėje apsilankė? Geriau būtų negrįžęs…

Sugrįžęs Dionisas, nesvarbu, kas būtų, drąsiai remiasi savo valstietiška neginčijama tiesos dogma, jokios intuicijos, gyvybės, logikos ar analizės. Nėra ko rašytojui Kunčinui stebėtis, kad kritikas Zigmas su jo romanu "Laisvė…" taip žiauriai pasielgė, juk niekas jo kitaip neišmokė. Zigmui vietos hierarchijoje nepaliko. Negi knygą rašys, ėmė ir trinktelėjo Kunčinui. Žemiškos hierarchijos, vyraujančios mūsų krašte, panašios į ledą. Jeigu į jas patekai, būsi gyvas įšaldytas. Padės tik išorės poveikis, tik saulutė.

R.Valatka straipsnyje "Ką slepia antiamerikanistų choras?" ("Lietuvos rytas") pirmas suvokė, kad su globaliomis antieuropietiškomis ir antiamerikietiškomis idėjomis reikia kalbėti jų kalba: griebė jautį už ragų, dėjo per nosį, užlaužė uodegą, supakavo - ir į aptvarą. Internete po "Lietuvos ryto" straipsniu pasigirdo toks baubimas, kad buvo aišku, jog jis pataikė į dešimtuką. Tai buvo pats geriausias būdas pažinti herojų, aprašyti jo charakterį. R.Valatka pataikė modelį (vaistus). Herojai buvo suaktyvinti, sukurtas postmodernistinis tekstas, kuris paliudijo, kad interneto pokalbių dalyviai - išsilavinę ir pažangūs jaunuoliai, kovodami prieš Ameriką ir Europą, galėtų pašalinti iš savo kalbos atgyvenusias savokas, kurias Europa sukūrė ir paliko dulkėti bibliotekose. Ogi ims ir užkibs, nestudijavę sociologijos ar Markso mokslinės socialinės teorijos, kaip dygliuotas ešerys ant nuogo kabliuko, paskui beliks sakyti: "Aš - Veronika Paskenduolė, apgavo, suvedžiojo su tuo pačiu masalu "imperializmas, kapitalizmas, Amerika, civilizacijų susidūrimas". Prisimenu, kartą Heidelberge, kalbantis apie grafomanišką literatūrą, pristojo prie manęs du įsižeidę vokiečiai: "Gyvenime šitaip nebūna!" Maniau, jau teks bėgti. O jeigu pagalvotų, kad būna, ar būtų geriau?

Aišku, kad mūsų autoriai, keliaudami po Europą, dažnai pasijunta nepatogiai ir net negali pasakyti, kodėl. Būkime atlaidūs, gal jie keliavo ir pataikė į netikusią vietą. Juk ne tik Vilniuje, bet ir Londone eini gatve ir matai - krūva š..., nebūtina į jį lipti ir terliotis. Ir man Venecijoje taip atsitiko, einu Šv. Marko aikšte, balandis praskrido, dėmė ant marškinių ir lig šiol negeri prisiminimai. Kas žino, kas kitiems lietuviams keliaujant nutiko? Viena aišku, nutiko baisių dalykų, ir kai kurie į vieną ar kitą vietą niekada daugiau nevažiuos. O jeigu kelionės metu dar staiga prasidėjo channelling`as ir keliautojas pateko mintimis pas anarchistų kuopelę, planuojančią mūšį prieš McDonaldus, ar "Lietuvos rytas" išspausdino astrologinį pranešimą: "Trečiadienį nekelk kojos iš namų", galite įsivaizduoti jo jausmus. Matėte filmą "Matrica", ką ten išdarinėjo: prijungdavo prie galvos aparatą ir pakraudavo karatė. Bet yra vilties rasti išeitį, štai politikai apsvarstys girios miškinių ir bezdukų reikalus, paskelbs jų adresus ir bus ramiau. Paskui ateis Dionisui eilė. Reikia juk pagaliau nuspręsti, ką daryti - eiti į Europą su galva ar be jos. Suregistravus Dionisus, būtų atliktas amžiaus darbas, paaiškėtų ateitis, nereikėtų kurti brangių, tūkstančius litų kainuojančių vizijų, visi žinotų, kiek narių yra lemiamose partijose: klasikinių Dionisų ir sugrįžusių D., tarp kurių šiuo metu vyksta nuožmi kova. Ne taip, kaip Europoje, žemiškasis Dionisas pas mus aiškiai pralaimi ir, matyt, bus privestas iš lietuviško gyvenimo emigruoti.

"Mažo krašto bėdos dideliam krašte būtų mažos bėdos, - pasakytų man šviesi galva, - betrūko, kad kultūringi žmonės Lietuvoje channelling`u užsiminėtų, netikęs tavo modelis." Tada suprasčiau, kad esu neteisus. Tačiau nerimo nesumažėja, ypač kai pamatai, kad tiek pagyvenusių, jaunų ir barzdotų vyrų šaukia "tata, tata" net neatsiklausę, ar gerbiamas politikas Landsbergis sutinka jų "tata" būti (juk užtektų nueiti pas gydytoją ir pasitikrinti). Kas jiems padės? Reikia išsiaiškinti, ar yra vilties primontuoti Dionisui galvą, ir kodėl moterys nei "mamos", nei "tatos" nesišaukia. Gal jos - Lietuvos ateitis?

Taigi, ar yra Lietuvoje postmodernizmas? Barthes`as jau 1967-aisiais pasakė, kad "autorius mirė". Imkite patys ir atlikite paprasčiausią testą. Kiek lietuvių postmoderniųjų autorių "mirė"? Nė vienas, visi gyvų gyviausi. Net patys jauniausi ir talentingiausi nesiruošia postmodernizmo labui "numirti", vaikšto gyvesni už savo kūrinius.

Pateiksiu tik du pamokomus pavyzdžius. Štai Herkus Kunčius laiku padarė U šuolį, lengvai keliauja laike visomis kryptimis, revizavo Žemaitę, šoktelėjo į 1950 metus ir parašė primityvaus socrealizmo rašinį "Klonas pagal Hoajų" apie poną Pangą, brolį Zhangą ir dukrę Fu, kuriančius Vietname socializmą, o "Havanos kreidos rate" mus jau perkelia į Maksimo Gorkio laikus, Kubą ir pateikia liūdnai saldžią dramą apie Fidelį, Robertiką, Chuanitą ir Vladimirą Leniną. Be abejo, Herkus netrukus aplankys tolimą ateitį, ir jo raštų tomai nusidrieks per visus knygynų skyrius.

G.Beresnevičius pasuko kitu keliu, lyg koks emigrantas pradėjo rašyti įdomia europietiška kalba. Įdomu, kaip ilgai jį pakęs, ar išmes iš visų redakcijų, mokymo įstaigų, išvys iš mokslinių tarybų. Galite įsivaizduoti, kokia jo laukia ateitis?

Pabaigoje pasakykime, kad channelling`as šiuo metu Lietuvoje vyksta aukštu lygiu, kalbamasi su dvasiomis (horoskopai, sapnininkai), girdisi politikų pranašystės, šmėkščioja giriniai ir bezdukai, skelbiamos baimės ir įtampos dėl esamos padėties ir artėjančių, bet niekada neįvykstančių įvykių (visada kas nors atsitinka!). Štai dabar kažkieno nerami dvasia įpiršo diskusiją dėl Valdovų rūmų, kai Lietuva stoja į Europą.

Kairiųjų ir dešiniųjų, filosofų ir poetų, tikrųjų lietuvių ir emigrantų mini planas būtų:

sustabdyti channelling`ą, palikti Platoną jo specialistams, sumažinti horoskopų skaičių, pamėginti prijungti "t" civilizaciją prie žmogaus galvos, kad ji pirmiausia domėtųsi natūraliomis jo mintimis ir nedangstytų savęs abstrakcijomis, bendrybėmis bei astrologinėmis prognozėmis. Tegul Dionisas būna su galva, net jeigu užkaušęs, vis tiek bus ramiau.

 

Skaitytojų vertinimai


448. xX2002-09-08 08:47
Emocijos pažadina mintį - tam ir menas, tokia jo viena iš funkcijų. Kiek žinau, šio pasakojimo autorius yra ne tik rašytojas, poetas, bet ir didelio kalibro matematikas, t.y. mokslininkas.
Taigi, profesinis klausimas: ar mokslas (nebūtinai matematika ir ne Nostradamas) bejėgis numatyti gręsiančias socialines įtampas, katastrofas? Juk nereikia būti fatalistu, kad pastebėtum - niekas nevyksta šiaip sau, be niekur nieko, be priežasčių, atskirai nuo visumos.
Pasisakant prieš postmodernią mąstyseną tikrai nereikėtų niekinti lietuvių dėl "anti-" amerikonizmų, -globalizmų ir šiaip, atrodytų, pastebimų abejingumų. Jei išmatuoti distancijas, lietuvių pasaulio modelis atsidurtų arčiau islamo, per "geo-klaidą" infekuotas krikščionybės. Dėl to mes esam nepaslankūs ir tai dažnai mums patiems - vienadieniškai žiūrint - ne į naudą.
Viskas yra taip, kaip yra, nesvarbu, kokiais principais vadavaujasi tauta. Dėl principų, kaip ir dėl skonio, ginčytis beprasmiška. Tačiau paliekant principus ramybėj ir norint, kad viskas būtų taip, kaip norim (teisingai, gražiai, linksmai, kūrybingai etc.) mokslininkai turėtų pažiūrėti į tautas iš aukščiau kaip į vieną sistemą, ir patarti, kaip tuos "noriu" padaryti į "yra". Aišku, kad Lietuvoje mokslo kaip ir nebėra ir greičiausiai nebebus - pirksim know-how iš galingesnių - tačiau visai kaiminystėje Švedijoje mokslas yra labiausiai finansuojamas pasaulyje ir pastebėkime, kaip tobulai joje sutvarkyta visuomenė. Ar ten įmanomas stambesnio masto konfliktas? Ir vėl - nesvarbu, kad švedai galvoja per televiziją transliuoti pornografiją. Viskas turi savo priežastis, jei tik neužsimerkti joms ir po emocijų antplūdžio pasiėmus pieštuką nubraižyti schemą...

450. Kuosa2002-09-08 12:00
Panasu i tipisko naujuju laiku emigranto ir tos pacios "t" civilizacijos produkto snekas. Pateko uz kordono, o ten jau taip tas postmodernizmas grazu. Reikia, matyt, isbuciuoti ranka, kuri seria. Neturi gamtamokslininkas humanitarines bazes, tada telieka priimti postmodernizma kaip absoliuciai teigiama ideologija. Centrineje ir Rytu Europoje tegalima apie postmodernizma ir jo nepakaltinamuma diskutuoti. Vakaruose teisuoliskoji 1968 karta gyva sues ta, kuris garsiai suabejos jos sukurto postmodernizmo absoliutumu. Ironiska, bet ar tose juoka L. Giraiciui kelianciose vietose nera daugiau laisves mastyti? Tai saipytis is lietuviu - centriniu ir rytu europieciu apskritai - del to ju atsargumo postmodernizmo atzvilgiu tikrai nera pagrindo. Juolab, kad autoriaus meginimais ta tema paironizuoti balansuoja ties paprastos nepagarbos Kitam riba. Nes patys postmodernistai nesugebetu atsakyti i tuos "lietuviskus" klausimus. Nors gal toks mintijimas ir beprasmis bet kurios totalios ideologijos atveju. Ir mokslas per daug ribotas, ir svedai nera tobuli deltikejimo mokslu. Temos idomios, bet kol kas nesinori painioti anaja.

452. mi2002-09-08 18:57
Šmaikšti kalba, vietomis sunku susigaudyti ką nori pasakyti, bet vis vien įdomu skaityti. Geriau rašytų Liudas romanus, apysakas ar pasakas. Bet tokiame tekste vietomis šmėžuoja keista pilietinė pozicija, kad privalu mąstyti tam tikrais stereotipais. Būtų įdomu, jei autorius čia pakomentuotų savo staripsnį.

453. Vienas toks2002-09-08 20:16
Protingas vyras tas Giraitis, neustebsiu, jeigu ji ims kapoti inter-vanagai, bet jie vargu ar tokius straipsnius skaito. Gaila, kad tokiu zmoniu mizeris. Ne priekabiu ieskokit, o pabandykit suprasti, ka jis sako, kuosos.

454. Kuosa2002-09-08 21:00
->vienas toks. Tai Tu ir pamegink paaiskinti savais zodziais, ka L. Giraitis sako. Man kaip ir 3)mi nera visiskai aisku, link ko jis veda. "T" civilizacijos laikai praejo, kada sumaltas tekstas yra privalumas ar jo autoriaus gudrumo irodymas.

456. xX2002-09-09 17:04
Atleiskim autoriui už sumaltą tekstą - įtariu, kad viskas per skubėjimą... Juk turim atleisti, jei esam nuoseklūs postmodernistai, ar ne?

457. xX2002-09-09 17:11
Atsiprašau visų, bet noriu Kuosa viešai bet privačiai paklausti (kadangi nerašo savo e-mailo), ar jis turi ką nors bendra su tipu, kuris save vadino Jonas Kossu-Aleksandravičius - Jonas Kuosa-Aleksandriškis - Jonas Aistis - Jonas Aleksandravičius? Klausimas geranoriškas.

458. Viena tokia2002-09-09 18:35
Ar as esu inter-vanagas (e),jeigu paskaitau ne tik si puslapi? Mielas akiai ir sirdziai tekstas nevisada prasosi komentaro.Gal reiketu parasyti aciu ar bent grazu. Tiesiog smagu paskaityti ir nusisypsoti...

459. Kuosa2002-09-09 19:02
xX, tik toks "Jonas rase, skaiciau". Jeigu dar koks nors rysys yra, kol kas apie ji nezinau. Paziurinejau savaitrasciu archyvus, Tau reikia dideli komplimenta pasakyti uz tai, kad vertini diskusijas, ne vien tik atsizymejimus "cia buvo Vasia". :)

3804. sapnas.....2003-09-19 15:07
Kur yra sapnininkas......?

15159. doza :-) 2005-03-22 22:12
nzn

18669. tomas :-) 2005-09-30 21:20
cool`".....

45094. Saulius :-) 2008-02-09 17:15
EEE vertinat kad Osama bin Ladenas kaltas?... Ne ne ne

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 175 iš 175 
21:04:27 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba