Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-12-06 nr. 2928

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
 Gražina Martinaitienė.
LOBYNAS KIEKVIENIEMS NAMAMS
2
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT 
• Valentinas Sventickas.
KVIEČIU KALBĖTIS
• ĮŽANGINIAI KŪRYBINIAI POKALBIAI
• LRS
• LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS
• NUO SUVAŽIAVIMO IKI SUVAŽIAVIMO
• PAGERBTI MOKSLININKAI IR MOKSLEIVIAI

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TIE IR ANIE
1

LITERATŪRA 
• Dalia ČIočYtė.
PASIKALBĖJIMAS SU LIETUVA
3

PROZA 
• BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS
• MARIJA LAŠIENĖ2

POEZIJA 
• LAURYNAS KATKUS15

KNYGOS 
• Renata Šerelytė.
GELTONOS DURYS
1
• Neringa Mikalauskienė.
METAS GYVENTI
1
• NAUJOS KNYGOS3

DAILĖ 
• Jurgita LudavičIenė.
SIRTAKIS LAPKRIČIO NAKTĮ
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Dalius Baltranas.
GRYTĖS PINTUKAITĖS MAŽIEJI PAVEIKSLAI
2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VIENMETĖS
1
• SPAUDOS AKIRATYJE - OPERA14

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
GIMININGŲ SIELŲ JUNGTIS
• Ridas Viskauskas.
PUBLIKOS DŽIAUGSMUI
5

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
GRĮŽTA PUIPA, ATVYKSTA AZIJIETIŠKAS ŽIAURUMAS
1

KRONIKA 
• Paulina Žemgulytė.
ATSISKAITO RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SPAUDA
• Alfas Pakėnas.
PROZOS MARATONAS KAUNE
• Alfredas GuščIus.
DAINA NENUSKAMBĖJO, BET ŠIRDYS DAINAVO
• LITERATŪRINĖ SOSTINĖS ŽIEMA2
• KALENDORIAUS KLAIDŲ TUNTAI4

SKELBIMAI 
• KNYGOS MENO KONKURSAS1

DE PROFUNDIS 
• PREZIDENTO RINKIMAMS ARTĖJANT1

PIRMASIS

LOBYNAS KIEKVIENIEMS NAMAMS

Gražina Martinaitienė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Lietuvos dailės muziejus sostinėje per pastaruosius metus tapo vienu rimčiausių kultūros židinių. Jis traukia anaiptol ne vien dailės, bet ir kitų menų mylėtojus, čia sudaroma galimybė pabuvoti ir tiems, kurie dabar jau nebeišgali nusipirkti bilieto į spektaklį ar koncertą, nors tai buvo jų ankstesnio gyvenimo būtinybė ir poreikis.

Reikia manyti, jog kas nors kada nors deramai įvertins Dailės muziejaus, kaip plataus diapazono kultūros centro, veiklą. Bet šįkart – apie vieną svarbią muziejaus darbuotojų iniciatyvą. Ją reikėtų pavadinti siekiu, kad muziejuje vykstančios parodos ar kokie kiti kultūriniai renginiai būtų užfiksuoti spausdintu pavidalu, kaip katalogas, albumas ar kitokio pobūdžio leidinys. Juk net lankstinukas yra dokumentas, kuris ne tik fiksuoja kultūrinio renginio buvimą, bet neretai tampa ir pirmutine informacija apie jame propaguojamą atskiro menininko kūrybą, kokį meninį įvykį arba reiškinį. Galėtume čia minėti ne vieną parodą, kultūros vakarą, kuriuos lydėjo didesnis ar mažesnis leidinys. Pavyzdžiui, kad ir Jano Mateikos garsiojo "Žalgirio mūšio" eksponavimas, kuris sutraukė tūkstančius žiūrovų, bet jo metu vyko ir muzikos bei literatūros vakarai, išleista šimtai paveikslo reprodukcijų ir pasirodė istoriko Mečislovo Jučo monografija. Kaip tik dabar veikia (vėl dviejų valstybių iniciatyva) tapytojo Ferdinando Ruščico tapybos paroda – ir jau rankosna patenka į nedidelę monografiją panašus parodos katalogas (prašom nesišypsoti, esu sovietmečio laikų parodų lankytoja, ir laiku išspausdintas bei kultūringos išvaizdos katalogas man vis dar atrodo kaip stebuklas). Visa tai svarbu mūsų krašte, kur per karus, okupacijas liko neužfiksuota, juoba neanalizuota, netirta šitiek istorinių įvykių bei reiškinių. Gerai dar, jeigu juos aprašė ir garsino kaip savus nebent tik mūsų kaimynai - rusai arba lenkai.

Vis įvairėjančią kultūros renginių ir spaudinių "vėduoklę" skleidžia ir įspūdingiausias Vilniaus dailės muziejaus renginys – paroda "Krikščionybė Lietuvos mene", kuri kasmet atnaujinama ir papildoma. Pirmąkart visuomenei taip plačiai atverti Lietuvos bažnyčiose išsaugoti, lig šiol niekieno neregėti lobiai, kurie įrodo esą ne vien maldingumo, bet ir meno objektai, o plačiąja prasme – liudininkai didžiulės krašto kultūros.

Įtarčiau parodos sumanytojus turėjus toli siekiančių strateginių tikslų: kad bus išprovokuoti ir suaktyvinti sakralinės dailės tyrimai, kuriuos sovietmečiu tevykdė (ir tai pusiau slapčiomis) vos keli pasišventėliai muziejininkai bei dailės istorikai. Taip ir atsitiko, nepaisant skeptikų būgštavimo, jog tokiems tyrimams stigs lėšų, bet dar labiau - specialistų, išmanančių ne tik krikščioniškosios dailės specifiką, ikonografiją, terminiją, bet ir teologijos pagrindus, liturgiką, Bažnyčios ir jos ritualų istoriją etc., tai yra daugelį dalykų, kurie sąlygoja vienokias ar kitokias religinės paskirties bei tematikos kūrinių formas. Kad būgštavimai nepasitvirtino ir kad parodos "Krikščionybė Lietuvos mene" sumanytojai bei organizatoriai turėjo toli siekiančių strateginių tikslų, įrodo daug kas. Štai neseniai knygynuose pasirodė Lietuvos dailės muziejaus leidinys "Vilniaus katedros lobynas". Taikyta, banaliai kalbant, "tiesiai į dešimtuką": leidinys skirtas pačiam parodos branduoliui ir vertybių vertybei - svarbiausioje Lietuvos šventovėje per šimtmečius kauptai, per stebuklą išsaugotai liturginių reikmenų kolekcijai. Jo rengėjų ir autorių dauguma – muziejaus darbuotojai: sudarytojai - pats šios institucijos direktorius Romualdas Budrys ir leidybos skyriaus vedėjas dr. Vydas Dolinskas (kiekvienas yra ir abiejų pagrindinių, didžiųjų, tekstų autorius), fotoreprodukcijos – Antano Lukšėno, leidinio koordinatoriai – Vytautas Balčiūnas ir Saulius Marteckas.

Reikšmingo objekto pirmas išsamus publikuotas pristatymas jo rengėjams visuomet kelia daugybę klausimų ir abejonių. Kaip leidinyje turi būti sukomponuota iliustracinė medžiaga bei tekstai, kokia pastarųjų apimtis ir žanras, kokiam skaitytojui adresuotini ir taip toliau? Pas mus šiais klausimais kiekvienas turi savo nuomonę ir pageidavimą (kaip žinomoje pasakėčioje apie tai, ką norėtų matyti pavaizduotą dailininko paveiksle).

Kadangi "Vilniaus katedros lobynas" vis dėlto reprezentacinis leidinys, turintis paties aukščiausio rango globėjus, galima buvo nueiti lengviausiu keliu – tenkintis jų, na, dar ir muziejaus vadovo įvadiniais žodžiais, o paskui teikti visų ar pačių efektingiausių kūrinių reprodukcijas. Galima buvo parengti vien katalogą su kiekvieno eksponato aprašymu. Galiausiai – mokslinę monografiją, svarbią specialistams, bet sunkiai paskaitomą tiems žmonėms, kuriems reikia populiaraus, pageidautina, kad ir su intrigos elementais, pasakojimo.

Nepeiktinas nė vienas "grynasis" žanrinis variantas, tegu tik jų atsiranda. Bet reikšmingą objektą pirmą kartą pristatančioje publikacijoje negalima apsieiti ir be informacijos apie to objekto ir jį sudarančių kūrinių radimąsi bei kontekstą, ir be jų reikšmės bei vietos kultūroje aiškinimo, ir galiausiai – be kataloginių duomenų. "Vilniaus katedros lobyne" yra ne tik visa, kas išvardyta, bet ir daug daugiau. Be to, vargu ar galima jam priekaištauti dėl "negryno", "neaiškaus" žanro ar, kaip neretai pasitaiko, sudedamųjų dalių disproporcijų. Nors leidinys susideda iš kelių sąlygiškai savarankiškų dalių (pirmosios, kurią pavadinčiau oficialiąja, antrosios – lobyno dailėtyrinės analizės, trečiosios – albumo, galimo laikyti ir katalogu, ir pagaliau istorinės studijos), jis pakankamai vientisas, jo reprezentaciškumas solidus. Veikalas turi mokslinei studijai būdingos rimties, bet nenuobodus, nes svarbiausios valstybės bažnyčios lobyno turtų grožis bei svarba atskleidžiama naujai, ir skaitytojas gali rinktis tai, kas jį labiausiai domina. Pridurime, kad ne tik skaitantis lietuviškai. Visi leidinio tekstai išversti į anglų kalbą ir išspausdinti greta lietuviškų, vykusiai juos atskyrus tam tikra vieta puslapyje bei šrifto matmenimis.

Didelį ir svarų veikalą skaitytojui "atveriantys" oficialieji globėjai kiekvienas savaip atskleidžia, kuo svarbus ir vertingas lobynas, o žiūrint plačiau – ir religinė dailė. Respublikos Prezidentas J.E. Valdas Adamkus savo trumputėje įžangoje prasitaria turbūt apie svarbiausią dalyką: lobyno simbolinį reikšmingumą. Taip, jį sudarančios sakraliojo meno vertybės savaip atitinka ir primena mūsų krašto istoriją, bet ne jame vykusius karus ir nelaimes, o nuolatinį grožio ir tobulumo siekimą. Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis pabrėžia, jog Katedroje per šimtmečius kauptų kūrinių pirma ir tiesioginė užduotis – šlovinti Dievą ir dėkoti jam už suteikiamas malones: "Tai visų pirma yra iškilmingo religinio kulto objektai ir tik po to meno dirbiniai". Šitaip nors ir netiesiogiai, bet priminta, kad krikščioniškoji dailė - specifinė, kad jos formas lemia ir sąlygoja ne vien atitinkamų laikotarpių dailės stiliai bei mados, bet pirmučiausia – religinė paskirtis bei turinys. Romualdas Budrys straipsnyje "Tikėjimo ir grožio ženklai" pamėgino ir, reikia pasakyti, sėkmingai pratęsė J. E. kardinolo mintį, jog krikščioniškoji dailė, kuriai šiuo atveju atstovauja lobynas, daugiareikšmė ir ypatinga, nes buvo ir tebėra kuriama tam, kad taptų "durimis, pro kurias įžengia religinis patyrimas ir kuriomis atveriama dieviškojo slėpinio tiesa". Pasitelkdamas konkrečius kūrinius, analizuodamas jų menines formas bei simboliškumą, autorius skaitytojui įteikia nelyginant kokį raktą, padedantį suvokti, kokia prasmė reiškiama šiuo maldingumui skirtų reikmenų švytėjimu ir prabanga. Ir logiška, kad tuoj po lobyno kūrinių meninės programos ir meninės kalbos analizės prasideda jų "ekspozicija" fotoreprodukcijomis. Dėl jų kokybės pagyrimo žodį reikėtų tarti Antanui Lukšėnui, kuriam galėtų "skaudėti galvą" nebent dėl nežymių fotoreprodukcijų komponavimo paklaidų ar gal ir dėl jų kadravimo. Leidinį baigia dr. Vydo Dolinsko straipsnis, kukliai pavadintas Vilniaus katedros lobyno istorine apžvalga. Kodėl ji pabaigoje? Manyčiau, norėta pabrėžti, jog pirmumo teisė vis dėlto priklauso reprodukcijų pavidalu pateiktiems dailės kūriniams. Jais pasigėrėti įgalus kiekvienas, o moksliniu tekstu, kad ir labai vaizdinga kalba jis būtų parašytas, – nebūtinai.

Dr. V. Dolinsko studija gerokai peržengia "apžvalgos" rėmus (taip santūriai autorius pavadino savo straipsnį). Rašydamas apie lobyno kilmę, kūrimąsi ir kūrėjus, jis savo teiginius grindžia tuo, ką įrodo arba leidžia numanyti istoriniai šaltiniai. Tarp jų daug tokių, kurie pirmąkart įtraukiami mokslinėn apyvarton. Reikia pripažinti, jog Lietuvoje jokia kita iškili šventovė nėra dar sulaukusi taip dokumentuotos istorinės studijos. Dėl to apgailestaujant, vis dėlto džiugu, jog tokiu kaip dr. Dolinsko studija lygiu rekonstruoti ir kartu populiarinti Lietuvos katalikų maldos namuose buvusių bei esamų meno lobių radimosi ir būties istorijas pradėta nuo svarbiausios šventovės. Tai įkvepiantis, mobilizuojantis pavyzdys, kuris vis dėlto prikišamai rodo, jog dabar Dailės akademijos studentai dailėtyrininkai, juolab absolventai vangiai imasi istorinės dailės. Ji, kaip rodo dr. V. Dolinsko, dr. Mindaugo Paknio, kai kurių kitų pavyzdys, vis dažniau ima dominti "grynuosius" istorikus.

Svarbu, jog lobyno istorijoje iškelti dienos švieson ir sureikšminti visi svarbiausi jo kūrėjai, mecenatai bei donatoriai, nurodytas jų indėlis bei nuopelnai (vėlgi kruopščiai visa surankiota iš dokumentų bei spaudinių), leidžiantis suvokti tų asmenų estetines nuostatas bei meninį išprusimą. Gal tai galėtų tapti pamokomu pavyzdžiu?

Sukrečiantį įspūdį palieka ramus, tik konstatuojantis faktus, bet tuo įtaigesnis dr. V. Dolinsko pasakojimas apie lobyno turėtus, bet prarastus, sunaikintus arba pagrobtus, svetur išvežiotus turtus. Ar tai neturėtų duoti impulsą pradėti rengti sąrašus vertybių, kurių jei ir negalima susigrąžinti, tai bent galima laikyti pas mus sukurtos meno kultūros faktais? Galop – pasakojimas, kaip buvo saugomas ir slapstomas lobynas, ir nurodymas žmonių, kurie tai darė, nepaisydami Sibiro ir netgi žūties grėsmės. Čia pasigesčiau dar vienų gelbėtojų – restauratorių – bent jau pavardžių paminėjimo. Juk jie su begaline atida, negailėdami laiko ir sveikatos, stengėsi sugrąžinti pirmykštę išvaizdą laiko ir netinkamų sąlygų pažeistiems šedevrams.

Sunku pervertinti leidinio "Vilniaus katedros lobynas" reikšmę ne vien tik Lietuvos dailės, bet ir kultūros istoriografijoje. Džiugu, kad jis pasirodė, kad parengtas atsakingai ir apgalvotai, kad žavi svetimybėmis neapkrauta, aiški, taisyklinga kalba (redaktorės Teresės Valiuvienės nuopelnas). Neturėčiau priekaištų jaunai dailininkei Jurgai Januškevičiūtei – jos sudarytu veikalo maketu siekta išryškinti sakralinės dailės šedevrų vertingumą (atvirai kalbant, gerokai pabodusi kai kurių leidinių maketuotojų "saviraiška").

Mėgindama recenzentų papročiu visur ieškoti "deguto lašo", galėčiau prikišti nebent kai kurių liturginių reikmenų, jų sudedamųjų dalių pavadinimus. Kaip žinoma, visa, kas bent kiek siejosi su religine daile, sovietmečiu buvo išvaryta iš visų žodynų bei žmonių (taip pat ir iš muziejininkų, dailėtyrininkų, juolab kalbininkų) atminties. Dabar, kaip rodo ne vienas pastaruoju metu pasirodęs žodynas, albumas ar straipsnių rinkinys, terminai kartais būna nei šiokie, nei tokie. Kai ko ginčytino yra ir aptartame veikale, tačiau tai vargu ar galima laikyti jo sudarytojų ir redaktorės kalte. Veikiau bėda.

O "Vilniaus katedros lobynas" turėtų ateiti į kiekvienus namus; jis to vertas.

 

Skaitytojų vertinimai


12559. lkjljl :-( 2004-12-23 12:45
šudas

19481. cha:)2005-11-08 01:19
jajajaja

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 176 iš 176 
21:04:23 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba