Smalsūs ir drąsūs keliauja į kalnus,
o tingūs ir drovūs piešia autoportretus,
nereikia nei miško, nei ežero,
pats sau visada esi po ranka,
gali tąsyti save už plaukų,
traukti iš savęs kvadratinę šaknį.
Portretisto menas beveik kaip chirurgo,
retas sutinka gult po peiliu,
juolab už dyką, reikia maldauti,
netgi patykoti kokį bastūną,
išmirkusį grapoj, idant galėtum
paženklint šešėliais jo kaktą.
Bene tinginiams šitoks vargas?
Todėl jie rėžia dažais per save,
karsto sumaitotus veidus ant sienų,
apsimeta tais, kurie iškeliavo į šiaurę,
smalsiais ir drąsiais, slepia drovumą,
apsinuogina salėse net iki kaulų.
Tik vienas iš šimto tėra mizantropas,
narcizai keli, mazochisto nė vieno,
tačiau autoportretais dangstos kas antras,
kaipgi atskirsi melus nuo fantazijų,
padorumas neleidžia krapštyti žaizdų.
Smalsūs ir drąsūs keliauja link tarpvietės,
o tingūs ir drovūs piešia spermiškus autoportretus,
nereikia nei moters, nei ežero,
pats sau visada esi po ranka,
gali tąsyti save už plaukų,
traukti iš savęs kvadratinę šaknį,
pavargo ranka.
Portretisto menas beveik kaip chirurgo,
retas sutinka gult po peiliu,
juolab už dyką, reikia maldauti,
netgi patykoti kokią bastūnę,
išmirkusią grapoj, idant galėtum
paženklint lašeliais jos kaktą.
Bene tinginiams šitoks vargas?
Todėl jie rėžia dėmėm per save,
karstui skirtus veidus ant sienų,
apsimeta tais, kurie iškeliavo atliekų vamzdžiais,
smalsiai ir drąsiai slepia drovumą,
apsinuogina salėse.
Tik vienas iš šimto tėra mizantropas,
kuklus, reikšmingasis Aš,
narcizai keli (taip skaniai kvepiantys),
mazochisto nė vieno, nes kas man prilygti galėtų,
tačiau autoportretais dangstos kas antras,
kaipgi atskirsi melus nuo fantazijų,
padorumas neleidžia krapštyti žaizdų...
Savų...
Tyliai...
One, po tavo prisilietimo tie penki A. Mikutos eilutėm surašyti sakiniai man jau nebesiskaito. Brrrr, prisijuokausi - taip nuosekliai, metodiškai, į savaitę po vieną... žiūrėk ir išleisi į užtarnautą polisį visus. Kaip savus... Tyliai...
Na, nepatinka man Mikutos "poezija", nuo tada, kai pirmą kartą perskaičiau (lyg prieš 25 metus). O, secundo, jis ir grabe žiaugčios už "Meistras ir Margarita" "vertimą". Gaila, kad tik šiais metais įsteigė premiją už blogiausią vertimą
Bet užtat Pasternako "Daktaras Živagas" išverstas labai gerai - ypač puikiai išversti eilėraščiai, kurie atrodė neišverčiami. Išverstas net ...svečia gorela na stole... taip, kad nepulk Mikutos be reikalo.
Ne komentarai, o pliurpalai. Ar jau nebelikę nė kiek pagarbos žaliai spalvai, kad taip nusipezate. Man, senam Vailokui, veltiniai dėl jūsų visų skauda ir aš, senas romantikas, grįžęs į šitas lankas verkiu pro savo valenkų skyles, neberadęs namų lyg po karo. Nebežinau, ką ir patarti. Gal Minesotos programą. Sako kai kam padeda, bet ne visiems.
Mano supratimu pagrindinė "autoportretininko" sąvokos reikšmė nėra farsifikuotas savęs kūrimas. Žinoma čia autorius nieko vienareikšmiško tikriausiai mintyje ir neturi,tačiau jis autoportreto kūrimą,kaip savęs kūrimą pamatė iš specifinio kampo,o mano nuomone bendrai tai reikštų ką kita: autoportretus piešia visi,o puikiausius - įžvalgūs ir jautrūs ir atviri tai daro su dideliu atsidėjimu ir taip po truputėlį gimsta puikūs.
Peršasi atsakymas į klausimą ką veikia samlsūs ir drąsūs mėlynuose kalnuose.
Olandų tapytojas ir grafikas Rembrandt Harmenszoon van Rijn per visą savo gyvenimą sukūrė daugiau nei 2000 piešinių, 200 graviūrų, nutapė per 600 paveikslų, iš kurių beveik šimtas jo paties portretų *. Pradėjo save fiksuoti nuo jaunystės, tad ir kūrybinę, ir žmogiškąją Rembrandt`o biografiją per portretus galima sekti iki pat mirties grimasos... 1669 m; drobė, aliejus; 86 x 70.5 cm; National Gallery, London *.
šiandien pagalvojau apie eilėraščius, kurie nepadengti gyvenimu, kaip tušti čekiai, laiškai be adresato, rašomi kažkodėl - iš įpročio, iš baimės, noro pasiteisinti, išlikti eteryje - pilni laukai pavargusių kareivių, išrikiuotų dėl viso pikto nežinia kokiam karui - kaip neseniai atkasta Kinijos imperatoriaus terakotinė armija
O pats pamąstyk apie savo netiksliai pavartotą molinių kareivių metaforą. Ji gal kalba būtent apie tai po kelių tūkstančių metų,kad kaži kurioje dabartyje atrodantis veiksmas visiškai beprasmišku, atkastas iš po žemių, tampa simboliu ir ima kalbėti apie dalykus, kurių mes net nepajėgūs suvokti.
Kuriuo gyvenimu? Nuosavu.Visuomenės. Abipusiu.Vien vidinė būtinybė, o adresatas - kam jis? Vien savi(n)adresatas. Kaip ir tiesa, kad esama inercijos, noro išlikti( poezijos realybės šou)arenoje...Pauzė, pauzės baimė - tarsi pauzė būtų mirtis...
Panašios į vs mintys kilo ir man, lyginant Onės redakciją su originaliu AM tuščiažodžiavimu. - Pastarasis (simptomiškas "valdiškas" literatūrinis grybas) gi neturi lyrinio herojaus, kraujo nešėjo, poetinį kontekstą atstovaujančio subjekto. O be aiškaus sąžinės atskaitos taško, be nuosasvybės jausmo, be prisiimtos atsakomybės kalbėtojo žodžio vertė - niekinė. Tada nei atradimas/teiginys, nei adekvati refleksija/intriga neįmanomi.
toji terakotinė armija man įstrigo, buvau parodoj, tūkstančiai kareivių šimtus metų saugantys mirusį imperatorių ir jo virtualias teritorijas... tą palyginimą iš tiesų pavartojau daugiau dėl grožio nei dėl reikalo. nors galima būtų vesti mintį - poetai, apsistatantys moliniais kareivukais... o dėl eilėraščių - tiesiog kartais nesuprantu, kodėl vienas ar kitas poetas parašė vieną ar kitą tekstą, kas jam padiktavo
Skirtumas tarp formaliai "įteisintų" poetų ir manęs, kad aš laisva. Nieko bendro neturiu sociume su eilekalyste. Tiesiog mėgstu gerą poeziją. Kartais atitrūkusi nuo kasdieninio darbo prie kompo, kai nesugebu suregzti kokio SQL sakinio, o dar ir alaus gerai įmaukusi, atsipūtimui ką nors sukaukšiu klaviatūra. Na nepatinka man kartais tas a la eilėraščių didysis tvanas. Kokią užkardėlę bandau sumeistrauti, nes nuplaus tai, kuo dar galima džiaugtis.
gal ir teisus Vailokas, gal po tūkstančio metų iš žaliųjų LM teritorijų mąslūs palikuonys bandys išskaityti, kokiais žodžiais mūsų lyrikai gynėsi nuo baimės, nuovargio, ne-gyvenimo, ne-rašymo, dangstė plyšius, pauzes, properšas, prarajas
Nesiginčysiu su toto dėl AM lyrinio asmens (gal nereikia tų "herojų" iš vadovėlinės V.Zaborskaitės literatūrologijos), esama Jūsų pasakyme karčios tiesos. Rimtai susimąsčiau ties vs pasiūlyta tų molinių kareivių tema. Man atrodo jie sukūrė tam tikrą naratyvinį vienetą, mitologemą, ir ji veikia jau nebe laike, o metafiziniame matmeny. Kiekvienas poetas ir siekia, gal kartais ir pats nesuprasdamas, sukurti tekstu tokią mitologemą. Kad ne visados pasiseka, tas irgi yra faktas. Bet nepaslyskime ant banano žievės. Airių vienuoliai, V amžiuje perrašinėję Šventraštį, paraštėse šį bei tą pasižymėda - savo pastabas ar asociacijas. Ir tos paraštės tapo airių poezijos ir literatūros pradžia - pirmaisiais tekstais. Kai kurie dalykai, kurios šiandien gal laikytume menkaverčiais, kada nors atsisuks visai kitu rakursu ir ims kalbėti kur kas daugiau, nei šiandien visų kanonizuoti tekstai.
Puikus ! Absoliuti fainuma. Labai skaniai suskaičiau. Sudvejočiau nebent dėl poetiškumo teksto,- kiek panašėja į tiriamojo darbo išvadas. O man , kaip lokiui, šimtąkart lengviau kalnais karstytis, nei nusivilkt kailinius prieš publiką, užtai mano autoportretas bus pėdom ant vandens paišytas :)
hyhy :), nu man smagu, kad taip normaliai sureagavai į lokio siūlymą alaus. Nes aš pats tai pamaniau, jau po to kai pasiūliau, kad gal nei šis nei tas yra visai nemačius žmogaus imt ir siūlyt alaus :) Bet kiek čia buvau užklydęs, bėgdamas per komentarus įsiminiau tave. Užtai ir pamaniau, kad reikia mums to alaus :)
Net mano kiemo kuriame augau galavariezai, ne vieną senuką patvarkę, turėjo daugiau pagarbos žmogui, nei šiame virtualyne sparnuotom frazėm besišvaistantys :)
Manau, kad tai Kastorpoluksinis išsidirbinėjimas, ir dėl tokių dalykų visiems rašytojams turėtų būti gėda. Negalima iš mirusio žmogaus atminimo daryti dar FLUX-ines akcijas. Labai neskanu.
Mačiau siužetą apie tą jų akciją per TV. Atvirai pasakysiu, bjauru buvo neišpasakytai. Kiek spėjau atpažinti, ten buvo Pocevičius, Žekas ir Burokas, kas kiti - neužfiksavau. Piemenys. Neturiu daugiau ką bepridurti.
ir vėl - šeštadienis, alus ir kt. Viešpatie, kaip greitai sukasi tavo mums atkirpta juostelė. net galvelė svaigsta. nespėsiu nė nusičiaudėt, ir JAU ANT NOSĖS KALĖDOS!!!