Esi stipri naktis. Tavin neprasiskverbia
Nei lūpų liepsnos, nei ryto debesų dulsva,
Kur sapno pakraštys tamsus, ten girdis tavo balsas,
Tu taip švyti, lyg artintųs diena.
Esi naktis. Kai meilėje gulėjom,
atspėjau savo lemtį ir mūšių žiaurumus.
Ir plebsas, ir šlovė aplenks nepastebėję,
ir muzika suduš lyg paspirta batu.
Galingi priešai, žemė per siaura mums,
Bet tu, mieloji, jai ištikima.
Ties žemės vandenim šeivamedžio šakelė,
iš girių slėpiningų vėjo atnešta.
Didžiulė išmintis, nemoteriškas gėris,
Mirtingoji, tavuos liaunuos delnuos.
Ir pažinimo ženklas kaktoje tau žėri:
negimęs mėnuo, pilnaties pradmuo.
va cia tai eilerastis...siuolaikiniams ,,poetams" tik mokytis, mokytis ir mokytis. Stai kas yra tikras klasikinis rimas be atsiauraus dekadanso. Isties vertas pirmo puslapio.
ar ką nors apie rimus nutuoki, End? Čia visiškai ne "klasikinis rimas", čia rimai netikslūs ir slankūs - argi klasikinis rimas kai "siaura mums" rimuojama su "šakelė"? arba "dulsva" ir "diena"? čia greičiau sakyt reikia - šleivas rimas, kuris pagaliau tik paskutiniam posme lyg ir išsilygina, bet "delnuos" ir "pradmuo" dekadentiška, tamsos žodžiais tariant. Na, bet poetas tuo metu buvo jaunas, gal nelabai ir valdė rimus :)
geri geri rimai, vis geriau negu tai, ka raso siais laikais, tie, kurie apskritai turetu sleptis po labais. Bent jau eilrastis su prasme ir graziai skamba ir nera siu laiku issidirbinejimu..o apie rimus ismanau :) net nustebtum kiek ismanau :)) ir nereikia visko prikist amziui, ne visi raso pagal viena kojine, is esmes pozija ir yra grazi tuo, jog anksciau ji buvo tikra poezija, o dabar...
na, tu irgi, bet i detales as nelinkes lysti, juolab internete ir su tais, kuriu nepazistu. Kaip sakoma, tai ka ismanai, tai zinai tik tu pats ir kitu nuomone siuo atveju yra tik salutine. Sekmes poezijos kritikos kelyje. :)
koks čia advokatavimas, kad eilėraščio rimai - prasti? tiesiog akivaizdu, kad End yra nieko neišmananti apie rimus, o giriasi, kad išmano. aš tokio eilėraščio į pirmą puslapį tikrai nedėčiau, nes tai vidutiniškas jauno žmogaus paeiliavimas su šleivais rimais. O Kvietkauskas, manau, būdamas žinovas, versdamas seka Milošu ir daro kreivai ten, kur Milošas nukreivino, juk tokia kiekvieno gero vertėjo pareiga - kuo geriau atspindėti originalą.
poezijos jus kritikai, jums tik kritikuot. Jus grozio nematote stai kas yra baisu, paskui per tokius ,,ale" kritikus ir ju ,,ale" nuomones zmonems nuotaikas sugadinat. Jeigu viskas kai kuriems taip blogai taip negrazu ir prasta, tai paiimkit ir patys sukurkit, o ne aiskinkit, kaip kiti blogai daro. Sakyt galima daug ka, bet padaryt yra visiskai kita. O padaryt taip, kad tave gerbtu uz ta darba ir apdovanotu yra laurai verti Petrarkos.
šovinistinis lenkarusių poreikis rašyt ne Hitler, o Gitler. Prieš vėją nepapūsi. Slaviškas šovinizmas ir Afrikoj šovinizmas. Ne tokio dar kaimynų šovinizmo yra matę lietuviai.
kai Hitleris Vakarus šantažavo dėl Sudetų krašto Čekoslovakiją, vokiečiai gatves vadinavo dar čekiškomis raidėmis. Čekai uždėjo vokiškas tik po milžiniško Londono spaudimo. Lietuvių spausti nedaug reikia, dabar. Jų galvos yra teroobraznojie.
Bukos tos terros, kaip sovietinės soties kekšės. Stoties lietuvaitės-kekšės irgi momentaliai prakalbdavo rusiškai. Imperijo prostitutės visur vienodos
jei lietuviskai tai Milasius. pusbrolis Oskaras taip ir pasirase. o dar Ceslovas pasirasydavo savo mociutes Sirutienes pavarde - Siruciu, kad "galingi priesai" jo neatrastu. vargsas nutautejes lietuvis. ka padarysi. juk lietuviai lenkams atnese kultura ir nobelio laureatus. o dėl eiliaus - pritariu terrai. butu gerai palyginti su lenkisku tekstu.
Eilėraštis didelio pasigėrėjimo nesukėlė, bet visai nieko sau... O šiaip tai Oskaras Milašas /taip jis pageidavo būti Lietuvoje vadinamas/ buvo Česlovo Milošo dėdė, bet ne pusbrolis. Šias žinias pasisėmiau iš Gerbiamo Laimono Tapino knygos "Septynios vienatvės dienos Paryžiuje". Pagaliau ir beveik trisdešimt penkerių metų amžiaus skirtumas.
Esu absoliuti nevykėlė - net iš knygos nesugebu teisingai nurašyti: Oskaras Milošas pageidavo, kad jo pavardė Lietuvoje būtų rašoma tiesiog - MILAŠIUS. Tai tiek dėl pavardės. O šiaip tai knyga, bent mano nuomone, tikrai gera. Tai tikrai ne koks nors romanas, bet "visas jo sudėtingas gyvenimo kelias nuo gudiškosios Čerėjos iki Paryžiaus salonų...,kaip jame atgimsta lietuvybė ir katalikybė, kol pagaliau įžymus poetas tampa Biblijos aiškintoju..." Taip rašo leidėjas, pristatydamas knygą. Patikėkit, tikrai šiuo atveju taip ir yra.
abu Milošai nuostabiai gražūs žmonės. Tiek vidumi, tiek išoriškai. Jie daro garbę visų pirma lietuviams, žydams ir visų antra lenkams su baltų rusiais bei prancūzams. .. vienžo, tokie žmonės - europos branduolys.
"CZESŁAW MIŁOSZ" tai tas pat, kas "LITERATUR I MEN". Jei skelbiatės esą kultūriniu laikraščiu, tai turėtumėte žinoti, kaip pats eilėraščio autorius rašo savo pavardę oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose. Prašyme priimti jį į Vilniaus universitetą savo ranka pasirašė: Česlovas Milašius. Lietuvoje vis atsiranda šventesnių už popiežių.
Originalo rimai - kitaip, nei čia pateikiamo vertimo - yra taisyklingi:
„Ty silna noc. Do ciebie nie dosięga
ni płomień ust, ni chmur przejrzysty cień.
Słyszę twój głos po ciemnych snu okręgach
i świecisz tam, jakby nadchodził dzień.”
Gerai, kad pacituotas originalas. Ne tik rimai vertime netikę, netikslūs, bet ir ritmika pakeista, eilutės praigintos., penkiapėdis jambas ištąsytas bedieviškai. Žinia, Milošas rašė ir laisvomis eilėmis, bet čia juk klasikinės kanoninės strofos. Neatsakingas direktoriaus darbas.
o... jūsų Kvietkaus, Karla, laukia puiki ateitis - mūsų kultūros ministras sumanė, kad ne tik bus kabinamos iškabos gviem kalbom, bet planuojama kad ne lenkai turės mokytis lietuvių kalbos, bet lietuvių valdininkai lenkų. pasaitykit šios dienos lrt.lt vedamajį .