Užeini į kirpyklą kai džiovintuvai tyli
Ant paviršių snaudžia purškalų dalelytės
Kol kirpėjos baigs gerti kavą gali čia pasisukiot
Išbandyt skysčių tamsą klampiuose buteliukuose
Aikštelė dabar tik tavo, pati išsitrinksi galvą, trumpam
Ne įkūnytas skonis esi
Ne tokia, kokią mato tave
Ši akių pora (suspaustam į gniūžtę kavos kambarėly maizgosi žvilgsniai
Smalsiai ragaujami, atkakliai kvepiami tampa
Nejučiom savimi)
Šlapią galvą susivyniojus į skudurą išeisi į gatvę
Dabar esi kaip ir ta, kurios akims plyšelius prakrapštys
Kad matytų kaip dengti stalą, žaist su vaiku
Pėdom gaudysi virpesius, išsilenksi mašinų
Pulsi kažkam į glėbį, kažkas nematomas tave lies
Rods tamsoj ir uždusi kaip į drabužio kokoną įverptos moterys
Klosčių vienutėj išsišnabždėjusios su mėnesinių krauju
Netekusi proto nusimušus kelius
Kada nors išsimuši iš kelio ir tarp apdžiūvusių eglių
Prieisi apleistą kino paviljoną
Pramočių gyvenimai čia susukti
Per filmavimo pertrauką močiutė Veronika perdavė tau
Savo mergautinę pavardę
Prosenelė Barbora paskutinėj skyrybų serialo daly
Išardė šeimos namus
Ir išsivežė, kad pasistatytų iš naujo
ir norisi pasakyti:
"mes buvome toje pačioje kirpykloje tiks skirtingu laiku. Pamenu besišypsančią kirpėją, kuriai labai rūpėjo ne tik mano plaukai ir josios kišenė... Jai rūpėjo mano gyvenimas, mano vaikai, mano laimė-nelaimė.
Būna, kartais draugus pamatai - ir sugrįžta laikai - vėl - iš naujo...
Oi, kaip aš išsigandau tos nuotraukos... Kažkoks šiurpios vaikystės sovietinėj mokyklos priminimas.kokių norsjokių pseudointelektualinių pretenzijų, toks gyvas, apčiuopiamas ir moteriškas (žinau, kad pastarasis apibūdinimas dažnai kritikuojamas, bet jis vis tiek moteriškas):)