Šiuo metu,
kai minia išpažįsta tik duoną ir mėsą,
kraują, vyną ir moterį,
leisk man būti vienam.
Leisk man būti šitam pasauly ir nebūti iš šio pasaulio.
Leisk man būti vienam.
_________________________
Šį „tiesiog gražų ir vertą priminimo“ eilėraštį iš rinkinio „Antroje pusėje“ (1964) pasiūlė poetas Evaldas Ignatavičius.
pasirasau del to paties,
bet vyno reikia, net bunant vienam,/
ypac bunant ir norint buti vienam/
betgi ar duosit man ta vyna uzsidirbti/
bunant vienam/
nes kitaip negaliu/
tik noriu buti vienas/
savotiskai, juk dabar kalbuosiu su kitais/
cia jau technikos pazanga, kai gali kalbetis be isipareigojimu/
is esmes, netrukdykit, per daug dalinu save kalbomis, betgi ne dabar, nes noriu buti vien...
ir norejau to visada/
tik asmenybei augant reikia bendrystes pojuciu/
tada realizuoji save duodamas kazka kitiems/
kad budamas vienas nesijustum vienisas/ (cia nekalbama apie vaika ar kates, sunis, paukscius) ir tai, kad visikai nesijauti vienas budamas vienas ar su netikusiu draugu, kurio vengi/
apie tai, kad nieko nenori, tik isgyventi.
issipagiriojus ar net neisgerus atrodo taip pat/
varykit i poliklinika/
atrasit ko nesitikejot arba ko labai tikites/
visos ligos pagydomos, jei nesi egoistas/
ta zinau, kietai, tatanka.
tris kartus cha cha cha