„Kad mūsų nenustebins netgi pergalė.“
Adam Zagajewski
Prieš kurį laiką,
kai istorija atliko tai, ką
ir privalėjo atlikti, prasidėjo
sąstingis
geidulio mirksnį.
Šešėly riešutmedžio
miega protas, kol virsta
mėsėdžiu augalu,
dirbtiniuose rojuose džiūva
viltis, prakaitu permirkusi paklodė
iš andai, ir gula, smulkios dulkės,
ant linzių.
Nežudykite savo priešų, jums jų
dar prireiks! Ateitis baugiai
arti, per tiek, kiek nusviedi akmenį.
Ir neprinokęs riešutas
delne – branduolys tai
ar kevalas? Juodas arba – arba,
kurio neišlukštensi.
Ilgi buvo popieciai, kai poezija mane paliko
Upes tekojo kantriai, nese tingius laivus i jura
Ilgais popieciais dramblio kaulo krantu seseliai
Gludinejo gatvemis, vaiduokliai manekenai vitrinose
Spoksojo i mane izuliomis priesiskomis akimis
Profesoriai paliko savo mokylas tusciais veidais
Tarytum pagaliau perskaite Iliada iki galo
Vakariniai laikrasciai pranesinejo neramias zinias
Bet nieko neatsitiko, ne vienas neskubejo
Ne vieno zmogaus nesimate languose, taves ten nebuvo
Net vienuoles, atrodo, gedijosi savo gyvenimo
Tais ilgais popieciais, kai poezija isnyko
As vienas likau miesto demono opalineje akyje
Lyg vargsas keleivis istriges prie Gare du Nord stoties
Su issiputusiu juosta perverztu lagaminu
Krintant juodam rugsejo lietui
Na pasakyk, kaip isgydyti save nuo ironijos, nuo zvilgsnio
Kuris viska mato, bet i nieka neisiskverbia
Pasakyk man kaip isgydyt save nuo tylos
ieškau lapų tuščių, o visi prirašyti
gal rašyti ekspromtu, bet gėdysiuos (be pataisų)
tik po antro bokalo alaus išdrįstu atsakyti
gal esu sapnuose ant žuvėdrų bangų.
man baugu nesaldu nesaugu?
nuo tylos tu seniai išsigydei
jei per naktį pragydai
klausdamas klausimais
kuriuos suprantu,
o sėkmė vis slepiasi po kitu kamšteliu...
daug kas spokso įžūliomis akimis
na ir kas
kad manęs nebėra languose kituose
užvertuos atviruos?
gal esu tik šešėlyje, kryžkelėj, upėje
ežeruos pamirštuos.
o iliadą atrasim iš naujo
ir profesoriai tebeskaitys nauji
nuskandinsiu žeberklus geluonis nuo kraujo
paukščiams žuvėdroms bus keliai atviri.
ak naivumas dangaus debesų ir kamanių
ir bitelių, skruzdėdų, dėlių ar žalčių
nebijau nieko, o ypač jų
tik bijausi kenksmingų žioplių
ypač įtakingų žeberklų bukų.
dar bijausi savų netikėtų minčių
kurių nė nesuprantu, tik jaučiu
kad rašau kai rašau nieko neregiu
tik savotiškai atsipalaiduoju, jaučiu.
siaubas kaip nuostabu. Noje, mažiuk, esu visiškas ablius, bet kur ir bet kada -- nušlavė šios trys bangos (...), mane. Tai dovana man ir tiek. Man nusisispjaut ant kitų, bet ir ne tik man