būna eilėraščių kuriuos skaitant kelintą kartą jie "atsirakina", su šiuo tekstu - atvirkščiai - iš pradžių pagauna melodika ir pozityvi energetika, bet po atidesnio paskaitymo kai kuriais žodžių junginiais pradedi nepasitikėti bei pradedi erzintis dėl švelnios didaktikos, didžiųjų raidžių ir pan. bet - kiekvienam savo, pačiam tekstui nelabai ką prikiši
Idomu kiek tau varnela metu?Duodu viena pirsta nukirst,kad nieko tame eilerastyje nesupratai.Jeigu neturi gyvenimo patirties ir esi vyriskos lyties geriau komentuoti apie liemenelius ir trusikelius.
jaučiu varna ir Aš "nusipelnėm" didžiausios neapykantos iš aborigenų-intlektualų. Kada nors susivienysim mudu abudu įkūrę prieš antiarturizmo frontą ir išlupinėsim ką nors iš jųjų, pvz. nekilnojąmą turtą
nežinau kas pirmas pavadino gerus eilėraščius "taikliais nepataikymais". šio teksto atveju - tarsi pliektų į taikinį iš arti dideliais šratais. bet greičiausiai tiesiog braidžiojam po skirtingus rudenis laukdami to paties teisėjo švilpuko
Negi ko nors neįžvelgiu šiame eilėraštyje? - suabebojau silpnumo valandėlę ir pagalvojau: na, gabus klierikas perskaitytų ir paaiškintų tą (esamą - nesamą?) sakralinę temą, potemįę, aliuzijas į NT...ir t. t.
Regi , kad kažkas kažkodėl adoruoja šį tekstą, bet nepaaiškina jokiomis priemonėmis ir kontekstais, - kas taip meniško jame - eilėraštyje- esama...
Taip atsidavus ritmui, aidžiam ir balsingam, vien klausantis žvangančių nuo vėjo bažnyčių stogų: dundesys, žvangėjimas, lapkritys...Pernelyg poetas įkvėptas tos ritmikos savyje.Taškas.
Kaip galima nesuprasti to kas akivaizdu?Nebent pats butum tusciaviduris ateistas.Tikriausiai tokie ir esate.Tada ir laistot tulzi.Ir pieno su medum neragavę-iš kur galite žinoti kokia tai saldybė.Gailesites vienatveje įširdę-kai ateis jusu valanda.Ir tada suprasit ka poetas norejo pasakyti Didžiai sirdžiai.
Spjaudykites kiek norit snobai,bet Arvydo eilerasciai istringa,uzkabina.Sita pavarde isidemejau jau seniai.Tai kuryba,kurioje yra gyvas,jauciantis zmogus.O pavyzdziui D.Kajoko Karvedi skaiciau tik del to,kad gavo premija.Ir nieko ten neradau.Reik suprast kad ir as infantili kicine niekale.Man geriau tiketi,kad braidziojam po skirtingus rudenis,kaip sako vs.Dar persasi mintis,kad snobus siutina bet kokia uzuomina i Dievą.Turiu ANGELU IR DEMONU GRUMTYNES.Randu sioje knygeleje daug geru minciu.
Taip, skirtingos mūsų pajautos, suvokimai, kontekstai - ir tai tampa takoskyra tarp mūsų, netgi nesusikalbėjimu. Leiskite tik be pykčio pastebėti, jog kilnios intencijos savaime netampa įtaigia poezija...
Nelinksma žiūrėt čia į jūsų rypavimus, geras ar prastas šitas eilėraštis. Paprasčiausias kriterijus atsakyti į jūsų keliamą moksleivišką klausimą yra toks: ar poetas yra susikūręs savo tekstais autentišką intonacinį lauką iš kurio paimtas tekstas būtų ženklas ir nuorodą į būtent šį poetą,jo poetiką ir verčių sistemą. Įsivaizduokim, kad tai anonimo eilėraštis, o mes iš teksto turime nustatyti autoriaus tapatybę. Ir imsime visi blūdinti minėdami žinomas pavardes nuo Mosėno, Kelmicko, Marčėno ir visų kitų -ickų ir -ėnų. Todėl ir kalbėti jei apie ką ir galima, tai tik apie epigonizmą, intonacijų imitacijas, nutrintų poetinių tropų bei detalių prisigraibymą, apie gal net būtų galima kalbėti kaip apie literatūrines vagystes, bet mes dar iki tos kalbos, matyt, nesam priaugę.
Tas gyvas, jaučiantis pegos žmogus skelbiasi atradęs tulžį ir medų - du priešingo skonio netikinčiojo ir tikinčiojo pasaulius. Nei juoktis, nei verkt. Tingiu kartotis, L&M 2006-04-14 numeryje A. Genio "PAVASARIO EPIFANIJA" - identiškas sezoninis smilkalais apsiuosčiusio geniuko kalimas (#25552/via - mano komentaras).
supaisysi, apie kokį Kažką čia skiedžiama. gal autorius nė velniai nežino ką turi galvoje. o šiaip prisidedu prie tų, kurie sako: fui eilėraštis, baisiai lėkštas.
kokia tu atlaidi kai kuriems, kuriems tau būti atlaidžiai naudinga(?), o kitiems kažkodėl (?) būni nepagrįstai kritiška. Gal kokie kompleksai, kai nepatinkantis autorius (jo kūrinys) tau "ant mozolio" tiksliai pataiko?
jeigu kas pradžioj būtų labai užsipuolęs šį eilėraštį, tai būčiau gynęs, kad tokie tekstai rudenį geriau nuteikia, nei jakšto ar reimerio rimuojami bei mikelinsko novelėse išliejami tulžies pliūpsniai: kad gyvenimas pragertas, barmenės ir taksistai nebesisveikina ir pan. šį eilėrašti dar palyginčiau su dailia dėžutė, kurioj randi tiek kiek įdedi, o man norisi kad ten kažkas būtų iš anksto įdėta. kaip "baltasis metraštininkas" genys primena marcinkevičių, tik apkrikštytą
Kompleksų turim visi, ar ne? Nors dar nesumečiau, kokios gi naudos galėčiau išpešt iš šio poeto, bet... ką gali žinot. Sąmoningai apibūdinau nieko nesakantį eilėraštį tuščiu, nieko nesakančiu žodžiu - gražus. Taip apibūdinti galima dažną niekalą, ir ne tik. Tarkim, senoviniai gobelenai muziejuje - nepasakysi niekaip, kad jie negražūs, tačiau jie nejaudina, nesukelia asociacijų, kelia tik mintis apie atlikimo technologiją. Ar pakankamai aiškiai atsakiau?
trečią paimsim from 32803 - jaučiu neblogas bus, o pidisokas yra, oi yra. Na retai kada YRA, bet dabar yra. Aš jį tai ten padedu, tai ten - žiūriu nerūpestingai į jį, pats supranti kaip nerūpestingai. Bet jis yra, oi yra.
eilerashchchio chia nera . tik skuduchiai ir rudens dargana . kad nebutu dviprasmes nuomones - eilerashtis shudas( mano nuomone ) . >32748. biolife> ash ir taip maniau kol kunchino neperskaichiau
Tekėjo medžiais pievų gėlės
Akiračio žaliaisiais horizontais
tulžim nuspalvintos kalvų pakriaušės...
Bet leiskit, Tamsta, įkyriai paklausti:
"Kurios dienos kondicijos tulžis?"
Šviežia ji aukso geltoniu akis tik rėžia,
O po paros tikrai apsunkusiai žalia.
O kur Ruduo? Jau nudvasėjo tiek daug:
Vaikelios skruostas (jam vakar patėvis ranką ten "pridėjo"),
Ir lapkričio Teisėjas nevirto į Tesėją
(Užmigo Adrianė).
Ir vis, Geny, tu kaleni
Vikšrus, vargšus, žiemos miegu užsnaudusius tik naikini...
Kaip keista... Tai gimtas mano mėnuo.
Todėl uždegsiu žvakę.
Ateiki, pasišildyk, nereiks ieškot Dievybės guolyje mirties
Gi tik norėjai pasišildyt ir aprimt?
Ateiki.
Priglobsiu rudeninio skorpiono bemiege rimtimi
A. Genio eilėraštis parašytas tercinomis - Onės per skysti pautai jam parodiją parašyti.Tercinos - viduramžiais mėgta eilėdara, jomis dar rašė Brodskis, Karsavinas, Mandelštamas, iš lietuvių - T. Venclova, Patackas. Va taip va.
Mane apsėdo velniškas ruduo - beje, visiems čia dovanų nestigo: smagiai nulijo, andai net pasnigo. Jau nematyt voratinklių skylėtų, vien medžiai niūrūs iriasi per lietų ir šoka komentatorių skeletai nuogi. Nemiega dar rūstus Teisėjas, palaimino - kaip buvo ir žadėjęs. Kylu šventon erdvėn it pamėtėtas, šmėžuoja ten Pegaso siluetas, jei kas, pravers sezonų trafaretas arba įkvėps gal dieviškas Kažkas. Jei nepavyks - aš plaunuosi rankas, nekaltas aš, kalta čia aplinka, ruduo, į langą beldžianti šaka...
Apie tai aš ir norėjau pasakyti. Jau praėjo beveik para, o onė neišlenda iš krūmų ir neprisipažįsta, kad tekstas ne jos. Manau, kad tokiu ilgu tylėjimu ji pažeidžia nerašytą komentatoriaus garbės kodeksą. Va ką aš norėjau pasakyti, amigo.
Lietuva internete
