Prieblanda –
mano pilkoji sesuo –
paskleidusi rūko plaukus
nuo varpinės ligi prieplaukos.
Upė vos kvėpuoja.
Ir garlaivis pamirštas
paukštiškai virpa vandeny.
Prieblanda –
mano pilkoji sesuo –
pilnas atvėsio tavo vardas.
Tavo prieglauda ten,
žibuoklinių šlaitų
apvalume.
Tavo alsioj erdvėj
plūkauja saulė
kaip apžadas.
Neprabudusiom priemiesčių gatvėm
prabėga spalvotas
sapnas.
Mano pilkoji sesuo,
suok savo lūkestį,
suok...
ar jums neatrodo, kad rašyti laisvai gali tik laisvas žmogus/
jeigu sutiktum mane (ir netyčia) gatvėj - /
prabėgtum kaip sužeistas vilkas/
nes skrendi kaip erelis į maitvanagių puotą/
neskrisiu dar, nepribrendau/
be mano meilės tu - sudžiuvęs lapas,
kol to nesuprasi, neskrisiu/
jei geri, tai geri kaip drakonas/
nes apetitas toks baisus, kad suvalgytum mus visus/
tai manęs neliečia, kol kas? visada.
auga terra, auga, nieko nepasakysi. Dabar ji mumus iki kelių. Jei, gerb. tatanka, ji užaugs iki genitalijų. Reiks džentelminiškai praleist epizodą. Ar Tu, tatanka, pasiruošęs tokiam aksceleracijos šedevrui?
Janinos Degutytės eilės tiokios modernios, šiuolaikiškos, bet saikingos, neperkrautos metaforų gausos. Žaviuosi jos kūryba. Turiu lietuvių- anglų kl. poetės eilių knygą.
tu nieko nežinai apie šiuolaikinę anglų (angliakalbių (Canada, USA, G.Britain)) kūrybą. Nieko. Esi net didesnis grafomanas nei terra. Tai nėra lengvai prieinama, tai nėra cocacalos skarbonkė. Tiesiog reikia pasidomėti. Ir su galva pasidomėti. Just do it, mažrašte. Terrai siūlau include. Nepakenks..
Palaižymas nėra adekvatu poezijos skaitymui. O anglosaksų poezijos vertimai ir tėra vertiniai, o gimtoji yra adekvati autoriaus prigimtinei, turimai bei įgytai lietuvių kalbai...Gyvas ir subtilus, bet šiek tiek jau senamadiškas klasikės eilėraštis...AišV, papasakok dar apie anglosaksų univeritetinės populiacijos hermetišką poetų pasaulį.
priminkit,kieno cia pasaka: kai viena kalbejo, is burnos perlai ar rozes krito, kai kita - rupuzes is burnos lindo.... kazkas tokio.... ir dar kaktoje saule ir menuo zerejo, arba degutas nuo kuno krito ar slinko...
kol nesi abejingas, tol esi jaunas/
kai jau viskas dzin, tada jau - senas nepaisant amziaus./
siaip visiems jau viskas dzin, bet atsiranda dar donkichotu/
tokiu, kurie lengvesni uz veja ir svaresni uz nuodeme/
o tada gal dar ir isgyvensime.