Stringa ritmas paskutiniame posmelyje - pirmoji eilutė per trumpa. Pastebėjau, kad tai būdinga beveik visiems poetams žemaičiams. Ir Erlickas pritempia sakinį prie ritmo. Šitas negeras dalykas aptinkamas daugelyje Jonausko eilėraščių. Jis - geras poetas. Ir laurų vertas. Tik nedarykime jo pirmuoju ar geriausiu - čia ne šaškių pirmenybės.
Fantastiškas eilėraštis. Vienintelis jo trūkumas - per trumpas. Taip norėtųsi skaityti ir skaityti, ir skaityti... Kol akyse žalia nepasidarys. Bet "tereikia pakleti galvą" ir iš karto "pakvips mira". Bet su sąlyga: "galvą reikia pakelti į dangų". O kaip keliama galva į dangų? Kranu? Bet, palikime atsakymus autoriui. Nes jei "nieko nėra... pakvimpa mira". O jei kas nors būtų, tada kuo pakviptų? Bet tik naiviam skaitytojui "atrodo, jog nieko nebuvo", nes jis matyt iškrito iš "lėktuvo"? Ir tikrai, "ko negali čia būt niekada"? {Oi, niekada nesakyk niekada.) Teisingas atsakymas - "kreida"! Bingo! Toliau autorius klausia: "kur ir kada tolsta sidabrinis žvaigždės diskas", nes "kur bežvelgsi - lyg nieko nėra"? "Nežinai...amžinai"? Nepadeda net tai, kad "pakėlei galvą į dangų"? Na? "Trys raidės, trys karaliai, lėktuvas, diskas"? Tiek to. Tai paslaptis. Vienintelė mano viltis, jog tokie autoriai "praeina kaip viskas". "Amžinai..." Bet eilėraštis - jėga. Šakės. Aš net be dozės apsiėjau šiandien. Veža. Jėga.
Neaiški eilutės "Bet į dangų pakeli galvą" paskirtis. Ar, nepakėlus galvos į žvaigždes, neužuosime miros? Labai jau vertikaliai orientuotas "kvėpuotojas": nuo kūtelės iki lėktuvo. Ir kažkodėl žvaigždės niekada neasocijavosi su sidabriniais diskais. Mes žvaigždes įsivaizduojame tik daugiakampėmis. Gal poetui kitaip matyti. Geras žmogus jis. "LM" parinko silpnoką proginį eiliuką. Nemanau, kad gali būti gerų proginių kūrinėlių.
Rimtą vertę turinčių proginių kūrinių apskritai nebūna, bet šito nepalyginsi su prieš tai buvusiu kėgėbistiniu pp-lionio šlageriu. Gal jis ir nėra totaliai genialus, bet tai yra talentingo žmogaus nuoširdus balsas. Aš noriu juo tikėti.
Labai teisingai. Antras posmas abstraktus. Paskutinio posmo pirma eilė stringa, bet užtat visiems aišku, kas teikia žavesio šiam (ir turbūt kiekvienam) eilėraščiui - finalinės eilės. Priminė Marcinkevičiaus: "Ir istorija mums atsilygins, jinai su savim pasiims mus..." (tik tema kitokia).
Nesupranta eilerasciu tas, kam kyla noras juos mesineti. Kaip anekdoto - jei nejuokinga ir reikia paaiskinti, is ko reikejo juoktis. Ir dar tas keistas noras parodyti/irodyti, kad pats padarytum tobuliau ir apskritai viska ismanai geriausiai. Bet kiekvienam savo.
O S.Jonauskas niekada nerase proginiu eilerasciu.
Rasytoju sajunga per Tris karalius iteikia premijas poetams. Siemet per Tris karalius ja gavo S.Jonauskas - stai ir visas sito eilerascio pasirinkimo progiskumas.
Varna, tu varna, panagrinek Rembo, Bodlera:) Na, Brodski su Tomu Vneclova, jo Henka Pecenka:) Ir Romos popiezius taip pat eilerascius rase. Placios tau lankos, tapk dideliu grifu, lesk dideli grobi:) Nes esi is tu, kurie istrigo mokyklines "Saulutes" tiesose, kur viskas taisyklinga, kur: "Labas rytas sako Simas. Labas rytas atsako Rimas" . Istrigo ten, ir niekada nenukrito nuo medzio:))))Tokie pjude ir mesinejo impresionistus, baisejosi Sruogos "Dievu misku". (Nenaudelis apie mirti su jumoru rase).. Taigi, tesk ju garbinga kelia:) O Jonauskui anei silta anei salta... Nors gal patenkintas galedamas rasyti, kaip pats nori. Kad ne vienas negriebia spausdinimo masineles ir neparaso vietoj jo, o ir paskiau neperrasys jo eilerasciu knygos.
Na atsiprašau. Mes, varnos, maitėdos, o ne plunksnagraužiai. Pajutau lavoną ir kaip mat atskridau. Nieko nepeši, brangusai, prieš gamtos dėsnius nepašokinėsi. Maisto apykaitos ratas. Sulesim lavoną Jonauską, pakakosim, tu išmatomis pamisi, ... Supratai? Tu ką, prieš Gamtą? Saulutė? jo, saulės žiemą trūksta, tu teisus. Na va, matai, ir tau kur ne kur pritariau. Juk nesu žvėris, o viso labo varna. Tau ramiau "ant širdies"?
Taip ir isikibo erke - ateina genijai ir vel ishnyksta, - atejo Leninas...(chia apie paskutines dvi eilutes:
AR NE plagija(iš)TASS..??)
Su pagarba poetui (rimtai)