Žmogus, kuris pacitavo man sakinį:
– Čia bręstama brendant per birų smėlį...
Kaip gražu! O negaliu atsikratyti minties, kad sužaista garsynu. Daugiau nieko. To žaidimo pradžia – skaičiuotės.
Vis vien gražu. Ir – pretenzija į išmintį, tam tikras manierizmas.
O gražu. Išties.
Ir jokios patirties, jokios teisybės? Br, br, br... Kodėl ne girgžt, girgžt, girgžt? Beviltiška ginčytis su tuo, kam gražu. Ir su manim.
Geriausia – tylėti.
Sigitas Geda • 2007 metai, Rugpjūčio 15, trečiadienis • Žodžių meistrai (Š.A. nr.980)
Yra poetai rasantys apie savo sielos klyksmus,neigiantys save-kitame salia esanciame..In stilius(rytietiskoje pasauleziuroje terminas..Sitas eilerastis Tikras Jan isminties trupinelis,nemeluotas..Kaip ilgiuosi tokiu eilerasciu..Pazadu,pazadu..tikrai vel pradeciau pirkti poezijos knygas..
čia ne tiesa, čia - poezija, analfabete, tai skirtingi dalykai, jei nori tiesos - skaityk filosofiją, teologiją, matematiką, fiziką - poezijoje svarniausia kalbos tiesa ir kalbos kūryba, o to šiame eilėraštyje užtektinai
Kelias
– Padėk man, –
prašiau aš sniego. –
Tu toks baltas,
skaudžiai toks baltas.
– Nejuokauk. Aš negeras.
Aš kaltas. –
Žemė po manim šąla.
– Padėk man, –
prašiau dangaus. –
Tu toks amžinas,
beribis.
– Nemanyk, kad esu
toks didis. –
Erdvės many daugiau
negu lygybės.
– Padėk man, –
prašiau aš upės. –
Tu tokia gili,
tokia greita.
– Nesakyk… Aš pati
nelaiminga.
Be gyvybės esu.
Nuodinga.
– Padėk man, –
prašiau aš medžio. –
Tu toks žiemą kantrus
kantrus.
– Nemanyk, kad esu
Toks jautrus.
Aš tik medis,
iš medžio… medinis.
– Padėk man, –
prašiau aš žmogaus. –
Tu stiprus ir jautrus,
ir protingas.
– Nekalbėk.
Sau padėk.
Ir nebūk tu juokingas.
Sniegas – dangus –
upė – medis –
žmogus…
Kas, kur, kada,
kodėl?
*
– Apsirenk mano rūbais
baltais…
– Paplaukiok mano
debesų laivais…
– Paskandink manyje
savo sunkias mintis…
– Dovanoju tau savo lapus ir žiedus.
*
Tik tyli žmogus,
nueina žmogus,
pėdas po savęs
skubiai nusivalydamas.
Kalba žiema
//
Meilus tavo šypsnys, o saule…/
Tai vis pavasariui, pavasariui…/
Ne man. Tu nemąstai, nevargini savęs,/
kad laikas man karstan/
žydėjimo vardan./
Tau rūpi tik paukščių balsai/
ir pasijuokt linksmai/
iš mano ašaroto veido,/
purvais aptekusio ir nelaimingo…/
Bet juk iš grožio aš verkiu./
Per širdį perlieji gyvasties srove karšta./
Mane lieti, ir aš tirpstu./
Mirštu viena, bet vieniša nesu nors kartą./
Atleisk, kad nepykstu./
Atleisk, kad nebaisu./
Jau išeinu, einu, nykstu./