Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-01-31 nr. 2935

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
 APIE TAPYBĄ IR MOTYVO TIRPSMĄ10
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS3
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• SPAUDOS, RADIJO IR TELEVIZIJOS RĖMIMO FONDO PARAMA3

SVEIKINAME SUKAKTUVININKUS 
• KOSTĄ KAUKĄ1
• MARTYNĄ VAINILAITĮ5
• SIGITĄ GEDĄ3

IN MEMORIAM 
• SALIAMONAS SVERDIOLAS1
• VYTAUTAS MAKNYS2

SVARSTYMAI 
• Marius Ivaškevičius.
TYLĖJIMAS IR BAUSMĖ
• Andrejus Chodanovičius.
TYLOS MINUTĖ, ARBA ŽODŽIO ŠERMENYS
• Sergijus Žadanas.
"KALBĖTI, TYLĖTI IR VĖL KALBĖTI"

ESEISTINĖ PROZA 
• NIJOLĖ KEPENIENĖ3

POEZIJA 
• VYTAUTAS BUTVILAS-MAŽYLIS6

ŽVILGSNIS (Dienovidis) 
• PO ATKAKLUMO ŽVAIGŽDYNU3
• PALANKIOS IR NEPALANKIOS APLINKYBĖS11

LABA DIENA! (Dienovidis) 
• NAUJA ERDVĖ IR NAUJA KOKYBĖ
• Nuo A iki Z

VERTYBĖS (Dienovidis) 
• Romualdas Budrys.
KULTŪRINĖS ATMINTIES
1

ŠVIETIMO DARBAS (Dienovidis) 
• Dainius Numgaudis.
KOKYBINIS ŠUOLIS Į ATEITĮ
1

MARGAS LAPAS (Dienovidis) 
• APIE PRIEŠMOKYKLINĮ UGDYMĄ
• ANGELŲ GALERIJAI - VIENERI

KNYGOS (Dienovidis) 
• OPONUOJANTYS VADOVĖLIAI?..
• MALONUS NUOTYKIS DIDŽIOJOJE GATVĖJE2

KNYGOS 
• Vitas Areška.
POLEMIKA SU NAUJUOJU LAIKU
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
LIETUVOS MUZIKOS AKADEMIJOS RŪPESČIAI
1

TEATRAS 
• Vanda Zaborskaitė.
DEŠIMTMEČIO REIKŠMĖ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
SAVAITĖS KINO PERSONAŽAI - FEMINIZMAS IR GLOBALIZACIJA
11

DAILĖ 
• Jurgita LudavičIenė.
TAPYTI NEUŽDRAUSI
1

KRONIKA 
• Dovilė Zelčiūtė.
SU LAIKO ŽENKLU
• "RODOS" GALERIJA:

SKELBIMAI 
• LRS SUVAŽIAVIMO REZOLIUCIJA
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS

Laiškai redakcijai 
• BNS.
Trečdalis SRTR fondo lėšų atiteko regioninei žiniasklaidai
4

PIRMASIS

APIE TAPYBĄ IR MOTYVO TIRPSMĄ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Algirdas Petrulis
Nuotrauka iš dailininko archyvo

Su Nacionalinės premijos laureatu, tapytoju Algirdu Petruliu jo 88-erių metų sukakties proga kalbasi menotyrininkė Jurgita Ludavičienė

Kokia buvo Jūsų meninio gyvenimo kelio pradžia? Kaip nusprendėte tapti menininku?

Gyvenimas mane vėtė ir mėtė - aš našlaitis, mamos netekau, būdamas vienerių metų. Iš jos liko tik rožančius, kuris buvo man kaip brangiausias talismanas. Paskui ir jo netekau - kartu su brangiausiais daiktais buvau sudėjęs į lagaminą ir keliavau į tėviškę. Važiavo vežimas, jame - moterys su vaikais, sudėjom savo daiktus, o mes, vyrai, ėjom pėsti. Tada kelyje susitikau savo muziejaus direktorių, A. Valešką, tai jis man ir sako: dabar suk link Veprių. Pasieksim Kauną, o tada trauksim į Vieną. Bet nesukau. O būčiau pasukęs - ir tas gyvenimo kelias visai kitoks būtų buvęs, likimas kitas. Bet negalėjau tėviškės palikti. Jeigu daugiau būtų buvę tokių draugų, kurie būtų traukęsi, - tada gal ir aš būčiau kartu. Bet nežinia, kas tada būtų nutikę, - gal būtų buvę kaip poetui Mačerniui. Taigi juk nesi savo laiko šeimininkas. Ir tas lagaminas su rožančium bekeliaujant dingo.

Pirmąkart su piešimu susitikau 1924 metais, mokydamasis Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kai man piešimą vienerius metus Vilniuje dėstė Vytautas Kairiūkštis. Liepė piešti tokius, kaip dabar sakytume, "komiksus" pasakai apie pupos stiebą, kur pupa praauga lubas. Gal šeši paveiksliukai. Kairiūkštis mane pagyrė. Man, vaikui, buvo labai malonu, kad mane pastebėjo. Bet tą aš paskui pamiršau, to susieti su "polinkiu į meną" niekaip negalima. Tiesiog pirmas prisiminimas. O su Kairiūkščiu susitikau ir vėliau Panevėžyje, gimnazijoje, kur mane paskui atidavė mokytis. Kaip tada būdavo: atveža pas kokią moterėlę, įdeda kokius marškinius, maisto - ir palieka. Ten mano mokytojas buvo Juozas Zikaras, buvo ir kitų. Bet įdomiausia, kad septintoje ir aštuntoje klasėje man vėl dėstė Kairiūkštis. Iš to laiko ir atsirado domėjimasis daile. Dar šiandien prisimenu, kaip Kairiūkštis mums kubizmą aiškino. Mums, gimnazistams. Ir taip paprastai viską pateikdavo - pažiūrėkit, sako, mes matom butelio apačią ovalią. Bet tai netiesa, iš tikrųjų ji yra apvali. Tai kubistai taip ir piešia. Etiketė lenkta - o iš tiesų stačiakampė. Kubistai piešia tai, kas yra, o ne tai, ką mes matom. Žinoma, tai primityvus aiškinimas, bet Kairiūkštis bandė pasakyti, kad tai yra rimtas dalykas, o ne kokie nors sugalvoti fokusai. Kad ir kaip būtų keista, bet kai vėliau mokiausi meno mokykloje, taip niekas nebepaaiškino. Aš gimnazijoje iš Kairiūkščio gavau daugiau. Su juo susitikdavau ir vėliau. Jis turėjo tokią idėją fiks - tvirtino, kad Rembrandtas, piešdamas ant vario plokštelės, negalvodavo, kas iš to išeis. Aš tuo netikiu. Bet Kairiūkštis padarė natūralaus dydžio Rembrandto ofortą, tik atvirkščiai, ir atspaudė - grąžino, jo manymu, pirminį variantą.

Iš pradžių aš dailės nestudijavau - buvau įstojęs į germanistiką universitete. Norėjau būti vokiečių kalbos mokytojas. Bet turėjau draugų iš meno aplinkos, gal jie mane paveikė, kad sugalvojau stoti ir į meno mokyklą - kartu studijuoti ir ten, ir universitete. Bet pamačiau, kad iš to nieko neišeis, tai nusprendžiau likti meno mokykloje. Iš tėvelio, žinoma, gavau rūstų laišką; parašė: kad "jau tu gudrus, nori pats savo likimą spręsti, tai ir žinokis". Paskui, žinoma, atsileido. Tėvuką įkalbėjo, sako, gal iš tavo vaiko kas nors geresnio ir išeis, tai bus negražu, kad prieš tėvų valią...Tai taip ir tapau menininku - tikrai negaliu sakyti, kad dar vystykluose pašaukimą jutau.

O kokie menininkai Jums darė didžiausią įtaką?

Kai dėsčiau Dailės institute, studentai man sakydavo: jums gerai, dėstytojau, jūs matėt Paryžių. Paryžių pamačiau tik jau senas būdamas. O prancūzų menas visada buvo prie širdies. Jie turi nepaprastą saiko jausmą, saikas iš viso yra prancūzų kultūros dalis. Ne taip, kaip vokiečių, kurie linkę į laužymus, deformacijas. O prancūzų menas - lyg rami tėkmė. Atsimenu, trisdešimt aštuntais metais Kaune buvo prancūzų meno paroda. Picasso, Bonnard`as… Laprade`o paprastas, pilkas natiurmortas man padarė labai didelį įspūdį. Studentai tada sakė Vienožinskiui - nieko čia ypatinga nėra. O jis atsakydavo: kol suprasit, kas čia yra, dar daug košės reikės suvalgyti. Vienožinskis apskritai buvo labai tiesus, principingas ir žodžio kišenėj neieškodavo. Jau po karo atvažiavo į mūsų Dailės institutą tuometinis TSRS dailininkų sąjungos sekretorius Aleksandras Gerasimovas - tada tokios pareigos reiškė, kad jis jau "caras ir dievas". Per susitikimą su dėstytojais jis pareiškė, kad "jūsų dailininkų dirbtuvėse - visokie Gauguinai ir kitokia vakarietiška "maznia". Visi tyli, o Vienožinskis ir sako: "Lygintis su minėtais dailininkais mūsų visų kelnytės per trumpos". Baigta, atsistojo visi ir išėjo. Aišku, po to Vienožinskį išmetė iš instituto.

O ar veikė Jus Vienožinskio tapyba?

Nežinau, didesnį įspūdį jis man padarė kaip dėstytojas. Dėstė labai paprastai, beveik nekoreguodavo darbų, tik darbo pradžioje. Atsimenu, atvedė vieną kartą į studiją Vladą Eidukevičių, pasakė - čia toks tapytojas, norėtų aktą patapyti. Eidukevičius vieną kartą priėjo prie mano darbo, ranka mostelėjo ir pasakė "laissez passer", vadinasi, daryk taip ir toliau. Jaučiausi labai pagirtas.

Arsininkai sakė, kad "paveikslas - nauja gyvenimo realybė". Jūsų darbuose toji realybė anksčiau būdavo atpažįstama: daiktai, peizažai. Kaip atsitiko, kad motyvas pamažu ėmė nykti?

Abstrakcija man svarbi dabar, bet ji buvo svarbi ir anksčiau. Dabar kartais sako, kad abstrakcijas pradėjau tapyti tik tada, kai jau buvo viskas leidžiama. Nieko panašaus. Nors disidentas irgi niekuomet nebuvau, didvyriškumo nerodžiau. Bet kai buvo mano jubiliejinė paroda Rotušėje, darbai buvo iškabinti per visas sales - senieji darbai pirmam aukšte, didieji hole. Buvo atvažiavę tokie vokiečiai, tai jie ir klausia: kaip čia yra, kad pavardė - vieno dailininko, o iškabinti kelių autorių darbai. Mano darbai jiems pasirodė tokie skirtingi, kad nesuprato, jog viskas yra to paties žmogaus.

Aš manau, kad geras tapybos darbas gali būti ir realistinis, ir abstraktus. Lygiai kaip ir blogas. Svarbu, kad būtų išgyvenimas, kad būtų dirbama rimtai. O jeigu sprendi tapybines problemas, tai motyvas ne toks ir svarbus. Atsimenu, kai dirbau Lietuvos dailės muziejuj, dabartinėj Rotušėje, ten buvo labai daug bažnytinių rūbų. Labai gražių, tačiau eksponuoti juos buvo galima, tik išardžius - kaip audinius. Tai aš susikomponavau natiurmortą iš Venecijos brokato, norėjau tapyti. Buvo nepaprastai graži kompozicija. Tokios rožės ant tos medžiagos, taip gražu - ir nieko neišėjo. Per daug buvo gražu.

Žiūrint "Lietuvos aido" galerijos išleistą Jūsų kūrybos albumą, motyvo nykimas, "tirpimas" pastebimas labai aiškiai. Ar tai vyko nejučia, nesąmoningai, ar Jūs sąmoningai atsisakėte vaizduoti atpažįstamą tikrovę?

Kai pagalvoji, pavyzdžiui, apie Renesanso tapytojus - kiek jie vargsta, kol surezga kompoziciją! Gera kompozicija, sudėtinga, bet kiek reikia įdėti vargo. O abstrakcija - tarsi išsilaisvinimas: esi pats sau ir orkestras, ir kompozitorius, ir atlikėjas. O tapytojas apskritai - laimingiausias iš menininkų. Jeigu dar šiek tiek matai, rankos juda, tai ir gali dirbti. Kokiam skulptoriui jau sunkiau, reikia fizinės jėgos. Pianistas turi turėti instrumentą, žiūrėti, kad kaimynams nekliudytų...

Jūsų darbuose - tiek ankstesniuose, tiek ir naujausiuose - visur labai aiški harmonija; su savimi, su aplinka, su daiktais. Tiek vidinė, tiek išorinė dermė. Jūs aplinkos neskaldote, nedeformuojate, nekankinate.

Man atrodo, kad jau pats lietuvių kalbos žodis "dailė" susijęs su dailumu. Menas - jau baisiai plati sąvoka, sunku ją apibrėžti. O aš tapau, ir man tai yra mano amatas. Nevartoju iškilių žodžių. Noriu ką nors pasakyti tapybinėm priemonėm, nepasitelkdamas siužeto. Kartais išeina, o kartais - ne. Man teko matyti paveikslą "Kristaus pasirodymas žmonėms", toks sudėtingas, spalvos, siužetas; šalia kabojo to paties dailininko peizažėlis iš Italijos. Žiūriu - ogi tas mažiukas daug geresnis tapybos atžvilgiu.

O kam - spalvai, formai ar kompozicijai Jūs teikiate daugiausia dėmesio? Žiūrint į Jūsų darbus, atrodo, kad viskas vienodai reikšminga.

Maurice`o Denis paklausė, kas yra tapyba, jis atsakė: plokštuma, išdažyta dažais. Taip ir yra, svarbu, kaip tu tą padarysi. Galima tapyti musę, kurią norisi nubaidyti nuo paveikslo, arba kaip graikai - beveik tikras vynuoges. Vadinamasis trompe l`oeil nėra meno tikslas. Nors žmonės pasiilgsta ir tokios tapybos.

Jūs tapote ir aliejumi, ir pastele, ir akvarele. Kokia technika jums artimiausia?

Aliejinė pastelė arčiausiai aliejinių dažų. Ta tikroji pastelė - labai sausa, byra, ją reikia nuolatos fiksuoti. Tačiau ne vien nuo dažų viskas priklauso. Akvarele labai patogu dirbti, pavyzdžiui, kaime - susivynioji, atsiveži.

Bet, tapant akvarele, reikia iš karto turėti sumanymą, negalima daug kartų darbo taisyti, kloti daug sluoksnių. Reikia dirbti greitai ir iš karto gerai - todėl ji ir sudėtinga.

Dėl išankstinio sumanymo - galėčiau pacituoti E. Manet: "Kiekvieną kartą, kai aš pradedu tapyti, jaučiuosi taip, lyg šokčiau į vandenį, nemokėdamas plaukti". Labai gudriai pasakyta.

O tapydamas bet kuria technika turi padaryti ką nors užbaigta, ką nors gero, ką nors profesionalaus. Būtent - profesionalaus. Kad paveikslas žmogui, kurio namuose jis kabo, suaugtų su siena, pasidarytų savas - kaip draugas, kaip katinas...

 

Skaitytojų vertinimai


10459. fa :-( 2004-09-30 19:33
Sudas

12005. Lola2004-11-29 22:14
nu... nezhinau./

12654. akvarele2004-12-29 21:05
jums dar daug koses reiks suvagyti kol ka nors suprasit vaikeliai:)))

38827. akrilas bl :-) 2007-06-06 15:35
kur yra parasyta kas yra tapyba???? nu cia taj iswis nieko rast negalima ko reikia

38828. ka ziuri? :-( 2007-06-06 15:36
kas yra dauniuks?

38829. ka cia daunini? :-( 2007-06-06 15:38
nu mldc yra bichiukas mldc ciulas yra matos is foto laisvu plotu siela

42766. :) :-( 2007-11-26 19:58
ne nu tai kur ta susikta tapyba as nesuprantu neprasyta apie tapyba cia ot lochai nesamoniu priraso apie kazkoki seni

58882. Raminta :-) 2010-05-06 19:21
Šaunūs darbai

67276. Git :-( 2011-04-03 12:08
Kultūros, žmonės. Kam reikia informacijos apie tapybą, tai tegul pasigooglina, internete pilna informacijos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 178 iš 178 
21:03:14 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba