JIS ŠAUKĖ TAUTĄ

Laidotuvių procesija prasidėjo Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis Džojos Barysaitės nuotrauka

Liepos 30-31 dienomis kaitros dusinamas Kaunas nebuvo slogus - miestas trumpam pamiršo nuovargį, įsiklausė į save: į vilties teikiančią su poetu Bernardu Brazdžioniu atsisveikinančių žmonių vienybę. Visi keliai vedė į Katedrą: tūkstančiai kauniečių ir iš tolimų Lietuvos miestų bei miestelių atvykusių žmonių ėjo nusilenkti Poetui.

Prie Katedros nemažėjo vidun norinčių įeiti Poeto gerbėjų eilė, o bažnyčioje nė vienas negalėjo ilgiau stabtelėti prie karsto. Velionio palaikams nusilenkianti ir nesustojanti žmonių eisena sakyte sakė, kad būtis yra nesibaigianti kelionė, o mes tuo lengviau praeisime savo kelią, kuo daugiau pasisemsime stiprybės iš savo protėvių žemės. Tą stiprybę iš mūsų lietuviškos žemės sėmė ir mums dovanojo Bernardas Brazdžionis.

Žvelgdamas į tūkstantinę su Poetu atsisveikinančią minią, ne vienas atsidusdamas ištarė: "Lietuva dar gyva", ne vienas dar kartą susimąstė apie Jo gyvenimą ir kūrybą, mėgindamas geriau suvokti, kur slepiasi toji galia, kuri leidžia mums pamiršti nuovargį, sutraukioti susvetimėjimo pančius ir pakilti virš savo silpnybių, intrigų ir puikybės.

Buvo sovietmetis. Tėvynėje Lietuvoje mes kalbėjome taip, kaip mokė neklystanti komunistų partija. Vienumoje juokėmės iš tos vienintelės partinės tiesos, piktinomės netylančiais komunistiniais šūkiais, nurodymais, bet kalbėjome taip, kaip reikia - ne savo balsu, ne protėvių žemės įkvėpti. Tuo metu už Atlanto Bernardas Brazdžionis buvo ištikimas Lietuvos tiesai ir šaukė naujam gyvenimui tautą, GPU užguitą. Mes Jį girdėjome, nepaisant visų mūsų ideologų pastangų sumenkinti Jo žodį. O kai išdrįsdavome įsiklausyti į savo širdį, suvokdavome, kad poeto kūryba mums dovanoja viltį, leidžia patikėti, kad nežūsime.

Brazdžionio kūrybos puslapiai - tai sovietmečio ideologų paniekintų, nužudytų ir ištremtų žmonių nenumarinta tiesa. Ją išgirdę mes pasijausdavome dar esą lietuviai, dar gyvybingi, dar tvirti.

Ne tik pranašas, ne tik laisvės skelbėjas, bet ir lyrikas. "Baltas, baltas kaip vyšnios viršūnė..." - skamba mūsų atmintyje. Mes išeiname į Jo poezijos erdves: gražus, didingas, amžinas ir vis labiau stebinantis pasaulis, kuriame nėra vietos tariamam mūsų genialumui, įmantrumui, kuriame vis labiau įsiplieskia dieviškoji esmė. Jo lyrikos įkvėpti mes augame ir tikime, kad einame doros keliu ir esame gyvybingi bei tvirti.

Poetas mums - Lietuvos išmintis ir sąžinės balsas. Aiškus, įkvepiantis, uždegantis. O kas Jam esame mes?

Mus augina ta pati protėvių žemė. Mes - savo laiką gyvenantys, Brazdžionio pramintu keliu einantys Lietuvos žmonės. Bernardas Brazdžionis mums kalbėjo, ir mes Jį girdėjome.

Bet nuo išgirsto žodžio iki suvokimo, iki įsisąmoninimo ilgas kelias. Mes norėjome nusifotografuoti prie Jo karsto, mums vis maga pasigirti asmeniniais susitikimais su didžiuoju Poetu. Mus valdo pagunda jaustis ypatingais ir pamiršti Jį. Pasidavėmė tai pagundai: galvojome apie save, savo reikšmingumą, savo misiją ir pamiršome patį svarbiausią dalyką - nusilenkimas Poetui nieko nevertas be asmeniškos atsakomybės už mūsų laiką, už šių dienų Lietuvą ir jos žmogų, už idealizmą.

Ar giname lietuviškumą? Giname, bet jaučiame, jog silpsta mūsų žodis ir vis sunkiau beatrakina susigūžusių, užsisklendusių žmonių širdis. Per mažai esame susitelkę, per daug dėmesio sau ir per mažai Tiesai, Išminčiai. Reikia išlikti, reikia mums grįžti prie Brazdžionio pamokų.

Prieš ketverius metus kalbėjausi su Poetu jo nameliuose Los Andžele. Sakėsi galįs parašyti atsiminimus apie bendravimą su plunksnos broliais, bet jų nerašysiąs. Kalbėdamiesi ir vertindami vienas kitą, mes kartais suklystame, kartais įskaudiname vienas kitą. Literatūros klasikai irgi suklysta. Bernardas Brazdžionis sakė nenorįs rašyti apie tuos kolegas, kurie Juo kažkada nepatikėjo ar ne tą pasakė. Jis neabejojo, kad blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia. Poetas visur įžvelgdavo esmę, atrasdavo tai, kas mus vienija, tai, kas mums teikia vilties ir tikėjimo savimi bei savo protėvių žeme.

Apie šviesiausius žmones, suvokusius savo misiją ir ją įvykdžiusius, labai sunku kalbėti. Baisu tuščiažodžiauti. Man Bernardo Brazdžionio gyvenimas - tai kvietimas regėti visumą, sakyti tiesą ir skelbti dieviškąją meilę.

Žiūrėjau į tūkstantinę minią, atsisveikinančią su Poetu ir įsiklausiau į Jo vardo skambesį: Bernardas. Įsiklausiau į kiekvieną garsą ir išgirdau:

Būsime
Eisime
Rūpinsimės
Nerimausime
Aukosimės
Rašysime
Dalinsime
Atiduosime
Save.