DE PROFUNDIS Nesistenkite savo mene vengti primityvizmo, klišių, štampų, stereotipų, plagijavimo, – išeikvosite daug laiko bei jėgų ir nieko nelaimėsite.
suglamžytas esi, esi suglamžytas
pro žodžių įlinkius regi stiklus oranžinius
sulietos byra raidės, prasmės – ornamentas amžinas
išplėštas popierius esi, kaskart suglamžomas
neramūs pirštų judesiai nevaržo gracijos
kai odos poromis junti rašiklio pasijas
o galvoje tau vyturiai cituoja klasikus
suglamžytus per esmę ir per sąsajas
išspjauni rytą į apkartusį sekmadienį
tartum iš karsto iš nakties save pažadini
ir vėl iš naujo paryčiais esi suglamžomas
jei stiklo atspindy esi, esi sudaužomas
bizantiškuos sapnų vitražuos blyksi vizijos
jas kartais skoliniesi net iš televizijos
o Viešpatie, nejau ir tu neamžinas
jei šįryt manyje esi, esi suglamžytas
Net dievas neamzinas, suglamzytas...Kas gi tave taip suglamze, kad net pats dievas negali istiesint?...O kur ziuri ,,didysis kritikas Šlepkus? Ar jis savo tobula skoni pragere? Vaje vaje.
super tekstas, isskyrus dvi paskutines eilutes, kurios neisipaiso i ta "suglamzyma", nes cia jau prasideda asmeniskumai. reiketu uzbaigti kitaip, nebent autore kazka suglamze beglamzoma, o tas suglamzytas atsidekojo taip, kad liko deguto saukstas medaus statineje. nieko asmenisko, tik nuojauta.
iki genialumo truko dvieju kitokiu eiluciu, nes dedikacija asmeniskumai niekas neturi tobulo skonio netgi tas slepikas ar koks kitas neprisiima atsakomybes uz gautus laiskus ar komentarua. Beje, jis gi ne dievas, kuris gali nuspresti, ar esi poetas, ar nesi.
Gaminant arbatos pagrindą, pvz., iš gervuogių, surinktus lapus reikia paglamžyti ir, kiek pasmulkinus, padrėkinus, plonu sluoksniu paskleisti ant drobės, susukti į ritinius ir palikti šiltoje vietoje fermentuotis kelias dienas, kol lapai įgaus stiprų ir malonų kvapą. Ir tik tada juos džiovinti. Į tokį pagrindą dar galima pridėti įvairių žolelių, žievelių, uogų.
Galima sugalvoti visaip, svarbu taip džiovinti, kad karštyje nesutrupėtų arba drėgmėj nesupūtų. Aš džiovinimui viską supilu į maišus. Pakabinu aukštai. Prisiminusi apžiūriu, pačiupinėju, pavartau, pakedenu. Paskui laikau popieriniuose maišeliuose. Kandžių nėr, matyt, vėjai jas išpučia.
Bandžiau džiovinti juodųjų serbentų uogas, ir vienaip, ir kitaip, ir orkaitėj, pravertoj, šiltoj. Krosnies vasarą juk nekursi. Sudėtinga, nors rašo, kad džiovinimas yra paprasčiausias konservavimo būdas. Saulėje uogos įkaista ir sutrūkinėja, kambary paskleidus atsiranda muselių, orkaitėj reikia temperatūrą laiku sužiūrėti. Reikia patirties, ar kas pamokytų.
Maniškis buvo žolėms nepatogus, per mažas, jos ir taip lengvai išdžiūsta, paprastuoju būdu. Obuoliai, grybai irgi. Kartais naudodavau grybams, drėgnu oru. Kodėl neatėjo į galvą taip džiovinti uogas? Gal kad uogų irgi buvo daug?
Rodos supratau kaip skaityt. Akcentuot eilutės galus. Tada skamba gerai.. Su prasme-praščiau. Man tai panašu į tuščio puodo skambesį.. Kai esam sotūs, nevalgom autorių. Suglamžom tik.
Lietuva internete
