 Ričardo Šileikos nuotrauka |
* * *
Rūkas. Tanki pilka užuolaida
Užtraukusi visus mano langus
Neleidžia išaušti rytui.
Suneriu rankų pirštus, nykštys
Sukasi aplink kitą nykštį -
Nesibaigianti pasaka
Arba užkalbėjimas, laukiu
Kada pakils vėjas,
Įsuktas šito malūno.
Tylos vata ausyse.
Pasaulis kažkur prasmego.
Nieko gera iš tos tuštumos,
Nieko gera. Kūnui ir dvasiai
Galbūt nirvana. Tačiau protas
Eina iš proto nerasdamas
Už ko užkliūti. Tada ima timpčiot
Nervus ir išjungia vidinę lemputę.
Suprantu - nušvitimo nebus.
"Širdis niekada nemeluoja".
Bet mūsų tradicijos kitos,
Mums viską reikia suprast.
Du tūkstančius metų tikslingai
Mokomės dešimt tiesų.
Ir nieko. Užuolaida.
Tikriausiai ne taip
Šį rytą pradėjau. Galbūt
Reikėjo minčių gaudyklę
Virš lovos pasikabinti.
2003.08.06