Neįvardinamas Dievas - Jahvė, tas kuris esti. Nieko bendra su semitišku Alachu, Tuo Dievu, Vieninteliu. Mahometas, tarp kitko, klausė Sirijoj rytų krikščionių, ir būtent todėl- Dievas Aukščiausiasis. Semitai irgi skiriasi. Tradiciškai.
Džihadas - žodžiu ir veiksmu. Tik su tokiomis sritimis, kurios nepažįsta jokio Dievo. Džihadas - ir žodinis, mintinis. Bet gi beveik visas pasaulis kažkokį dievą pažįsta.
Na, šį kartą kažkaip nežavi. Ketvirta pastraipa (jei gerai pavadinau) tokia nerangi, galgi, žinoma, toks sumanymas, bet nerangumas asocijuojasi tik su prastais dalykais.
mano Dievas turi vardą/
jei jį sutiktum, pasikartum/
griuvėsiai tavo, mano pavėsis/
kiauras pavėsis, neišsitiesęs.
tavo, mano ne toks,
išsitiesink.
onei skiriu, kur ji dingo?
visi kažkiaip negeranoriškai nusiteikę/
nors aplinkui tokie ir buvo/
taigi dabar nužudysite vienintelę mane/
geranorišką?
/
pasakykite man, kad aš kliedžiu/
vis tiek būsi apkaltinta,
kad nenumirei, nepasenai/
kad gražiai atrodai/
čia jau šakės visiems/
kad meilės turi per daug/
kad myli kitaip/
kad myli visus/
ne fiziškai/
visuotina meile/
o kas paišyti norės nuodėmes/
tegu pai/ kažkas neleido,/
neleido, kad stovėtų/
apsayugojo/]
o kas stovėjo, tai stovėjo/
iki grabo lentos stovės/
arba nestovės, neės /
nežinia kas kūur stovi ar nestovi/
svarbu gyvas ar negyvas /
juūms kiaules, nezinant/
išlaisvink prota nuo manieringu zaidimu ir isankstiniu nusistatymu konteksto, poetas siuo puikiu eilerasciu tave jau stumtelejo prie buties paslapciu suvokimo, nedelsk, iki katarsio tik vienas zingsnelis... drasiau!
Neblogai. Bet maniera stumdyti posmelius erzina. Kam to reikia? Manyčiau, ir klaustukų nereikia. Kodėl esu verčiamas skaityti dvi eilutes klausiamąja intonacija? Man labiau imponuotų: "bet jei sutiktum /pažintum iš karto /
iš kardo"