 Julius Schnooras von Carolsfeldas. "Mozė ir aukso veršis" |
samdytu arkliu pririšę prie vežimo vedam bulių
mėsai parduoti 400 kg po 2,70 lt už gyvą svorį
atrajoti nustojusį gyvulį tuščiais viduriais kas
juos perspėja prieš mirtį kas verčia juos apsivalyti
kas nustato jų kainą
vedam bulių per kalną asfalto nepažinę kanopos
slidinėja į šalis traška sąnariai kol galų gale
metasi gyvulys į griovį sustoja visa procesija ir aš
suprantu jog šią akimirką nebetikiu
kad ši auka bus priimta kad ji yra geidžiama dievų
bulius bloškia vežimą į kelio ženklą apverčia
aukštyn ratais visą pasaulį ir šią akimirką saulė
jau ritasi žeme ir aš tad suprantu ką reiškia žodžiai
dega mūsų pinigai turiu pats šią akimirką
apsispręsti kas aš esu šiam gyvuliui ar turiu teisę
aukoti jo mirtį savo gyvybės puotai pratęsti ar man
pakaks įžūlumo kapoti ir šaukti į jo išsigandusį kraują
pakyla tamsus dulkių debesis tačiau sužybsi jame
nikeliuotais žuvies žvynais kaustytas dviratis
titanas alyvuota toga per pietus keliaujantis su savais
reikalais atverčia mus į [tiesiausiąjį] kelią prisako nieko
negalvoti kur mes visi einam asfaltu ar medžių viršūnėmis
užvertę galvas kaltėmis ieškodami teisių į dievų
dovanas beigi malones kurių taip trokštame
dievai priimkit mums mūsų aukas