VYTAUTAS P. BLOŽĖ

Jolanta Sereikaitė. "Žaidžiantis žmogus". 1994 Iš VDA Grafikos katedros archyvo

kaskart sunkiau laikyti savyje tuos žmones, jie
nebeklauso, veržiasi į patį paviršių, kyla ant bangos
putotos, šiaušiasi prieš mane, elgiasi savaip, sukyla
atmeta mano doktrinas, manekenišką sąžinę, prašo
valgyti
gerti, juoktis, kyla vaiduokliais iš kapo

baltas popierius nespėja viską suryti, saulė teka, jau
rytas
sunki man buvo naktis, jų tarpe, pirštai pavargo
nuo siūlų virš scenos, prairo siūlės, suplyšo batai
rankomis kojomis einu, lipu sienom iš savo skeleto

kaip želmenys ką tik pasėtų rugių
gyvi ir žali jie, galingi, pasiruošę žiemai
o iš tavęs, iš žiemos pusės, laiškai
krinta nuo stalo, po stalą vaikščiojant žalioms kopų
želmenų ugnelėms

pajūrio kopos, kapai užpylę daugybę
piliakalnių ir nuardę
jūros išplautų pamatų, manyje blėsta
rūko paslaptyje skęstančios lygumos ir nykuma būtų
man vienam, kada visi paliks

paliks išėję savais keliais, liūdesio vaikai, alkani ir
ištroškę
važiuos autobusais į Klaipėdą, ieškos pirštinių
kurios kabės ore, iš po mano degtuko
iškilus ugnis vis labiau mane sudegina
atleisk, popieriaus siena, į kurią atsimuša kakta
tyli tu, aklina buvai daugelį metų
dabar griūni iš po ašarų, iš po lietaus, išsinerdama kaip
gyvatė iš žodinio lukšto
likdama neapibrėžta dvasia, kuri nebeįsikūnija
kitapus popieriaus antkapio, mano išsvajotoje žemėje
žali mūsų želmenys, pasėti kaulai, grūdai
jūros išmetami iš po nupustomų kopų
mano juodas pražudytas gyvenimas juoda statula stovi
šešėlyje
klaupkitės visi melstis savo abstrakcijai
nesutelpančiai savy, kol mus neša
gyva srovė, ji savaip
mus įkūnija žaviais tolydžio luošėjančiais kūnais
ir aš kaip lošėjas
žaisiu iš paskutinės kortos
kaip Dostojevskis iš tavęs, Vera
kuri pasitraukei nuo manęs, save apgaudama
kitų gyvenimui manyje, jų labui

1980.X.19