MARGARITOS VAIKAS

Kim Džeung Ah paveikslas

Viešpatie, Tavo neužmirštas paliktas vaikas
verkia į sausį ir liūtį ant laiko palangės.
Vynuogės krūpčioja, klausosi, sukasi tykiai –

suka akis nuo dangaus, išsisunkusios taiką, –
gerkite, mano svečiai, ir išliksite brangūs.
Juokitės, mano lošėjai, prie stalo išlikę.

Šokite, šito orkestro maldauti nereikia –
muzika semia sales ir užtamsina langus.
Trypčioja Panas tarp jūsų – įkaušęs, išdykęs.

Trys cherubinai į palubę šypsenas raiko.
Vaikšto veneros – iš meilės išėjusios – vangiai,
šilkas ir nuometai velkasi, – pažas įpykęs

krinta užkliuvęs ir keliasi, keikiasi tyliai.
Būkite, mano svečiai, ir tada, kai prašvinta.
Oškite, viešnios, tegul neprailgsta viešnagė,

niekas neklauskite – ko ir kodėl man įpylei?
Jei tik paklausite – visa ir liks jums užginta.
Tai – tik tyla apie vienišą laikmečių Vagį.

Snauskite – kelkitės, mano bičiuliai pražilę, –
įneša kūnus, o laikrodžiai muša devintą
dūžį, sulaikantį laiką. Ugniakurai dega –

ugnys kerėtojos raitosi tamsai į gylį.
Lieskite mylimus, mylimas – sapnas išmintas,
durys yra, – vien sargybiniai pasagas sega –

tam, kad galėtumėt grįžti – nors to nežadėjau,
tam, kad laikytumėt rankose vientisą giją.
Jei jau įėjote – švęskite vakarą rytą,

gerkite reginius, – Odinai? Moiros? Persėjau?
Eos dar miega, druidai dar tyli prigiję
žemėje lyg augalai. Pranašystės, darytos

vakar, dabar negalioja. O Morgana, Fėja,
įbroliui kariui Artūrui išduok karaliją –
kardas meilužiui tavajam vis tiek jau iškrito:

dvikovų įprotis kvailas. – – Turbūt ištesėjau
pažadą švęsti? – – Žinai, juk tik tie, kas nebijo,
myli iš tikro. Kaip Meistras. Mylėk, Margarita.
----

Margaritai, mano mamai

----

2007 01 15