 Algirdo Petkevičiaus fotografija |
* * *
Neklausyčiau varnų alkanų,
tu nepaisytumei šalčio galių,
nežadėtume nuverst kalnų,
ant kalnų kūrentume ugnelę.
Skiltų sielų klodai vėlumoj,
ankstumoj grubi esmė matytųs,
nežinioj, o gal puikioj oloj
drobėje akistatas tapytum.
Gundytų uola pusiau nuoga,
geltų žvaigždės, lyg apsigalvoję
Gal pati skaidriausia nemiga
įsimestų į rankas, į kojas.
Vaiko nemiga, tėvų tyla
paprasčiausiai trokštų atsinaujint,
kauktų olos oras uoloje,
ir labai reikėtų šalto kraujo.
Žvarbumoj, ties milžino kulnu,
pūgoje aiškėtų, kiek nešvento
Grįžtume abu gal iš kalnų.
Nei kapai puikiausi pusnys šiandien.