Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-09-13 nr. 2916

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
 RASA PAUKŠTYTĖ.
VENECIJOS FESTIVALIS: RETRO TRIUMFAS
2
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
RUDENĮ BUS ĮDOMU
4

POEZIJA 
• VOKIEČIŲ POETŲ VIEŠNAGĖ
• ULRIKE DRAESNER
• KURT DRAWERT2
• UWE KOLBE
• MICHAEL LENTZ
• DURS GRUENBEIN

KNYGOS 
• Almantas SamalavičIus.
ATSAKAS GLOBALIZACIJOS IŠŠŪKIUI
4
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• FESTIVALIS "ARIJA"1

TEATRAS 
• "OIDIPAS KARALIUS"

KINAS 
• SUOMIŲ KINAS3

DAILĖ 
• Lijana Šatavičiūtė.
PRABILĘS VELTINIS
3

ARCHITEKTŪRA 
• Benediktas JanuševičIus.
ALGIMANTO ZAVIŠOS GYVENIMO AIDAI
3

KRONIKA 
• Ridas Viskauskas.
LYRIŠKA PASAKA
• POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 20022
• AUTORIAMS - ATLYGIS11
• ORF APIE LIETUVĄ
• "OKT SCENA", 2002/2003
• ATSODINTAS FILOLOGIJOS BERŽELIS5
• RAIMONDO VABALO FILMŲ RETROSPEKTYVA2
• KULTŪROS PAVELDO CENTRO INFORMACIJA
• RADIJO PJESIŲ KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• VINCAS MICKEVIČIUS-PILSTUKAS1

ANTRAMEČIŲ LICĖJUS 
• REPETITIO EST MATER UND FATER2

PIRMASIS

VENECIJOS FESTIVALIS: RETRO TRIUMFAS

Rugsėjo 8 dieną pasibaigė 59-asis Tarptautinis Venecijos festivalis

RASA PAUKŠTYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Vienintelė tendencija, kurią tarsi oficialiai ir daugmaž atvirai deklaruoja didieji pasauliniai forumai, - pastangos pristatyti kuo daugiau krypčių, srovių, vardų. Žodžiu, kino proceso pažinimo pamatas - tolerancija įvairovei. Venecijos forumas - ne išimtis, ir traukti iš jo kokias nors kryptis - beveik beprasmiškas darbas. Ypač jei susipažinai tik su puse festivalio, kaip kad šios apžvalgos autorė, faktiškai vykusi į Veneciją pamatyti konteksto, į kurį festivalio atrankos komisija įtraukė lietuvišką Kristijono Vildžiūno filmą "Nuomos sutartis".

Venecijos festivalis laikomas, žinia, vienu iš trijų festivalių, į kuriuos patekti jau savaime garbė. Ši bendrybė išlieka, nepaisant to, kad festivalio reputacija įvairiais metais kito, patirdama nuopuolius ir pasaulinės kinematografinės visuomenės pašaipas. Tai paaiškinama gana paprastai - pasauliniame kine ne tiek jau daug vietų, kuriose vyksta visų pirma geros kokybės kino pasaulinės premjeros.

Nuo darbinio Berlyno Venecijos festivalis skiriasi didesniu reprezentaciškumu, netgi, sakytum, snobizmu. Čia gana silpna ir dar neįgavusi svorio kino mugė, užtat kino žvaigždžių antplūdis - neįtikimas, tampantis po poros festivalinių dienų tiesiog savaime suprantamu dalyku. Žvaigždės puošia ir kinematografo, ir Venecijos lagūnos peizažą. Jos reikalauja sau dėmesio, gožia dėmesį originalesne ekrano plastika, visaip stengiasi dominuoti, įtikinti, kad jos ir yra kinematografas. Jos, žinoma, dažnai apsigauna. Šis blizgesys sukuria savaip naivaus paviršutiniškumo įspūdį. Nors festivalio organizatoriai padarė viską, kad į kiną būtų žiūrima kaip į meną, sublimuojantį šiandienos realybės plastiką, dvasines, ideologines sociumo refleksijas, kuriomis gyvena sunkiai pakeliantis savo disharmoniją, trokštantis vientisumo ir susišnekėjimo su savimi žmogus. Būtent toks filmas ir yra "Nuomos sutartis", kuris buvo įtrauktas į konkursinę festivalio programą "Prieš srovę" - lygiavertę su "pagrindinės srovės", žiūrovų filmų, konkursu. Ji išties buvo neformaliai lygiavertė - šios programos filmų peržiūros vyko didžiojoje salėje lygiagrečiai su "pagrindinės srovės" filmų konkursu, ir organizatoriai pasistengė, kad suskambėtų "prieš srovę" besiiriančių garsių ir nelabai garsių autorių kūriniai. Tiesa, festivalyje, kuriame, be dviejų konkursų, dar buvo didžiulė istorinė tarybinio kino retrospektyva, įdomi programa "Naujos teritorijos", Michelangelo Antonioni`o retrospektyva su daugybe jo trumpametražių kūrinių, lietuvių grupei, atvykusiai pristatyti "Nuomos sutarties", reikėjo nemažai padirbėti, norint atkreipti į save dėmesį, pasireklamuoti. Už darbą festivalyje buvo atlyginta visų pirma beveik pilna žiūrovų sale. Vykusi buvo ir spaudos konferencija, kurios vedėja M.Fabbri net sutrikdė mus, sulyginusi K.Vildžiūno filmo moterį su Antonioni`o moterimis - Lietuvoje vis dar sunkiai drįstame (bent jau garsiai) savo filmus lyginti su plačiu istoriniu kontekstu. Ir būtent šioje programoje buvo galima pamatyti daugiausia filmų, perkuriančių dabarties realijas. Nors ryškiausias pirmoje festivalio pusėje visgi buvo Arturo Ripsteino "Skaistuolis" - toks rafinuotas operos, dramos ir galų gale senojo kino kokteilis apie oficiantą, kolekcionuojantį pornografines nuotraukas ir įsimylėjusį pasileidėlę. Jo veiksmas, kaip daugybės filmų, vyksta praeityje, 1940-aisiais.

iliustracija
Aktorė Larisa Kalpokaitė filme "Nuomos sutartis" (rež. Kristijonas Vildžiūnas)
iliustracija
Filmo "Frida" kadras

Iš pradžių atrodė, kad atidarymo filmas "Frida" - pirmiausia pretekstas pakviesti į festivalį krūvą žvaigždžių su Selma Hayek priešaky. Biografinis filmas apie meksikiečių dailininkę Fridą Kahlo nukelia mus į revoliucinę Meksiką su temperamentingomis gitarų melodijomis, ryškiomis spalvomis. Malonus retroskonis dera su visiškai infantiliu laikmečio pojūčiu, režisierė apsiriboja koliažiniais laikraščių skiaučių, Fridos Kahlo ir Diego Riveros paveikslų vaizdiniais, kurie retsykiais gana natūraliai ir stilingai pereina į ekrano veiksmą, o kartais ir grubiai. Stiliaus eklektika, galų gale tampanti principu, netampa niekuo daugiau nei melodramiška istorija apie kairuolišką (tai madinga) bohemą. Ištvirkęs Diegas Rivera - tiesiog menininkas, kurio neištikimybė mylinčią ir talentingą Fridą Kahlo padarė lesbiete, feministe, revoliucioniere, maištautoja. Filmas apie originalią istorinę asmenybę faktiškai tapo pasakojimu, kaip ideologinį ir meninį Kahlo asmenybės turinį formavo, "paišė" Diegas Rivera. Atrodo, kad Frida - tokia feministė ne savo noru. Tai, žinoma, irgi savaip turininga mintis, bet ja sunkoka patikėti. Vienintelis dalykas, kas įtikina iš pirmo žvilgsnio, - aktorių Selmos Hayek ir Alfreo Molinos, Fridos ir Diego, pora. Režisierė šiaip taip susitvarko su meksikietiška retroaplinkuma, tačiau daugybė revoliucinių personažų, o ypač ne meksikiečių, toje aplinkumoje atrodo tiesiog karikatūros. Toks, beje, filme tapo Fridos Kahlo meilužis Trockis, kurį filme įkūnija Geoffrey`s Rushas.

iliustracija
Luisas Felipe Tovaras filme "Skaistuolis"

Apskritai rusų portretai amerikietiškame kine nuteikia nejaukiai. Į aktorių Harrisoną Fordą - povandeninio laivo kapitoną ir jo dešiniąją ranką aktorių Liamą Neesoną filme "K-19" dar galima žiūrėti, kol jie gelbėja povandeninį skęstantį savo būstą ir veikia pagal gryniausio nuotykinio filmo žanro taisykles, bet kai jų įgula susirenka po daugelio metų ir jie tampa tiesiog šaltojo karo veteranais, geriančiais degtinę už mirusius nuo radiacijos kovos draugus kapinėse, - vaizdelis juokingas. Režisierės Kathryn Bigelow karinis trileris, kurio veiksmas vyksta 1961-aisiais rusų povandeniniame laive, sumanytas kaip asociacija su neseniai įvykusia Kursko tragedija. (Beje, rusų baimė, kad filme bus parodyti negarbingi ir girti jūreiviai, nepasitvirtino - filmas politiškai korektiškas, tiesiog reveransų tautai rinkinys.) Atrodytų, kodėl nekurti to paties trilerio dabartinio laiko kontekste, užuot persikėlus į 7-ąjį dešimtmetį? Bet ne, retromada reikalauja aukų, be to, šiuolaikinė Rusija patiems rusų režisieriams yra gana sudėtingas "plastinis uždavinys". Tai su kaupu įrodė Andrejus Končialovskis "Kvailių namais", kurio filmui galima pasakyti nebent vieną, anaiptol kino kokybės neliudijantį komplimentą - jis apie Čečėniją, bet be šovinizmo.(A.Balabanovo "Karo" kontekste kiekvienas filmas, demonstruojantis pakantumą kitokiems, prašosi tapti vertybe; kitas dalykas, kad nebūtinai tampa.) Idėjiniu atžvilgiu filmas, kaip sakoma, tvarkingas. Pilnas bendrybių, kaip antai: aplink beprotnamį tikras beprotnamis, o ligoniai sugeba rasti sau gana logiškų ir humaniškų egzistavimo formų. Filmas buvo apdovanotas antruoju pagal reikšmę Venecijos festivalio prizu. Tai trikdo, nes tos formos, kurias šiuolaikinei realybei vaizduoti ekrane taiko A.Končialovskis, - vulgarios, neatitinkančios estetinių reikalavimų, konjunktūriškos, spekuliatyvios. A.Končialovskis agresyvus, jam visos priemonės tinka, kad sulaikytų prieš ekraną esantį žiūrovą. Dainuojantis Bryanas Adamsas, kuris vaidenasi pagrindinei beprotnamio beprotei kaip jos jaunikis, - gal primityviausias būdas prikaustyti prie filmo nereikalaujantį ypatingų kino meno subtilybių žiūrovą. Jau nekalbu apie neetišką neįgaliųjų filmavimo būdą - jie įkūnija tik bepročius, o pretenzija tapti nauju Milošu Formanu atrodo kaip aikštinga užgaida. Kai šitaip daro "Asios Kliačinos..." autorius, - apmaudu. Filme vyriausiąjį gydytoją vaidina Vladas Bagdonas, išties sugebantis suteikti "Kvailių namų" kadrams "sveiko proto" ir pademonstruoti rimtas profesines galimybes. Bet paguosti tai vargu ar gali.

iliustracija
Filmo "Toli nuo rojaus" kadre - Julianne Moore

A.Končialovskio filmas - vienas iš nedaugelio, kurių veiksmo vieta - šiandienos pasaulis. Ir Venecijos "Aukso liūto" laimėtojas Peteris Mullanas "Magdalenos seseryse", ir "Auksinės prarajos" autorius Toddas Heynesas kūrinyje "Toli nuo rojaus" (aktorė Julianne Moore buvo tituluota geriausia forumo aktore) problematikos šiuolaikiškumo ieško retrostiliuje. Niūrioje 1964-ųjų Airijoje ar miesčioniškame šešto dešimtmečio interjere. Abu filmai vienaip ar kitaip gvildena prievartos temą. Tik Mullanas restauruoja laikmetį, o Heynessas restauruoja kiną, kuris buvo tame laikmetyje kuriamas. Regime išties grakštų interjerą nepakantumo, sociumo normų terorui vešėti. Retrostilius gyvybingas kaip niekada. Net šiuolaikinės Rusijos moteris-stilius Renata Litvinova, ir ta perrašė E.Radzinskio pjesę "104 puslapiai apie meilę", kad eilinį kartą pabūtų ekrane originali ir nepakartojama. Net Samas Mendesas, užsirekomendavęs "Amerikos grožybėmis" kaip šiuolaikinės Amerikos kritikas, pristatė Venecijoje "Kelią į pražūtį" - gangsterinę prohibicijos laikų melodramą. Ir prigrūmojo saugoti šeimos sąvoką kaip didžiausią vertybę.

iliustracija
Tomas Hanksas filme "Kelias į pražūtį"

Geriausiu trumpametražiu filmu pripažintas Irinos Jevtejevos "Klounas", sukombinuotas iš animacijos ir populiaraus mimo Viačeslavo Polunino ("Asisiai" kartojo visi vaikai ir suaugusieji) mini benefiso. Išradinga, o konkurentų trumpametražiame konkurse nebuvo matyti. Bet trumpametražių konkursai - visuomet šiek tiek atsitiktinumų rinkinys. Tiesiog būtų įdomu sutikti žmogų, mačiusį visus naujus trumpametražius pasaulio filmus ir atrinkusį iš jų verčiausius. Kinas pagaliau yra toks neaprėpiamas meno reiškinys, kad pasibaigus vienam festivaliui supranti, jog jo naujienos sensta tą pačią dieną, kai paskelbiami laureatai. Kino ekranas reikalauja, kad būtų maitinamas kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę.

 

Skaitytojų vertinimai


598. Rolandas :-) 2002-10-01 12:13
Geri, ne "Holiwudiški" filmai!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 177 iš 177 
21:02:26 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba