 Rimvydo Strielkūno nuotrauka |
Išuosto narkomanai šunys muitinėj lagaminus, vidines kišenes lyg užspeistą suš... lapę,
Iš uosto išplaukiam škuna, kažkur kitoj krantinėje būriuojasi iš anksto mūsų besiilgintys, sušlapę.
Laiko, atrodo, dar daug, bet kelionė ilga. Ir iš kur tas kantrumas pas moteris irgi pas vyrus?
Laiko pusiausvyrą transporto priemonė, stumias į priekį, nors ir grėsmingai pasvirus.
Iš taško A į tašką su kita raide mus neša burinis konstruktas – toks kampuotas garuojantis veršis,
Ištaško žydinčios pievos putas be minties ir be gėdos – ar ilgai toks pirmyn dar irsis ir veršis?
Savivokai tokią minutę visai nepakenktų šiek tiek pristabdyt, ne veltui jausmai ir dvejonės susiję.
Savi vokai net užsimerkia greičiau nei kitų, pavojų pajutę. Bet kai tik užsimerks – su pagaliu arba su sija
Iškart atstatyti į vietą, išmušt abejonę, apsibrėžti ribas, palikti dėl formos tik randą,
Iškart šlapią burę ant stiebo, ir tolyn. Juk tie, kas neieško, kartais irgi, kaip teigia statistika, randa.
Ar ši vandens talpykla nusineš mus? Ten, kur priklauso, ar priims, gėdingai šunų apieškotus?
Arši šiom dienom stichija. Neerzinkim jos: kad man nė žodžio apie britų salas, nė raidės apie škotus.
Tėvynę palikom? Žinau. Ir dėl ko? Matau, nenumanėt (ir aš specialiai neįspėjau), kad galim apeiti niežais
Te vinį, matau, tu labiausiai bruzdi – gali nudraskyti žaizdas, bet niekas daugiau su tàvim nežais.
Įkyrūs stovėjot ant kranto dar taip neseniai, eime su manim, jus kviečiau tris kartus, bet jūs buvot kurti
Į kirus panašūs dvisparniai. Tik vėliau supratau, kur palaidotas šuo – jūs juk daryti, o ne kurti.
Kažko tai aplinkui tiek daug pranašų. Sakiau: pasirinkit mane, nes jie netikri, nes jiems niekada nestovėjo
Ką škotai ar kas ten ant kranto mojuodami rėkė, kai plaukėm pro šalį, negirdėjom vis tiek, nes to vėjo
Nebevertėjo laukti ilgai, ne taip kaip nelemtojo jūsų sprendimo susiformuoti į mano nuolankią kaimenę
Ne be vertėjo pagalbos galiausiai įtikinau jus. Tik reikėjo trupučio vaizduotės. Žadėjau: kai menę
Mankurtų būrys vienkartinis pasieksim, jei lig tol nenugrimsim į dugną (štai to nesakiau), kaip koks Debussy
Man kurtų dainas geriausias iš jūsų – ne vanduo, kaip dabar, pro pramuštą bortą. Deja, nusėdom dulkių debesy.