kažkas jiems rikiuoja žodžius ir metaforas kuria
ir žirklėm sugnybęs jiems atneša lašą vandens
jie tarsi nemato kur eina ir kur atsidūrę
suplosi delnais jie pranyks ir nebesivaidens
kažkur viršum parkų jiems švyti raudonos kepurės
į dangų paleistos dar dvidešimt amžių prieš juos
papūsk į pirštus ir tie pirštai tebus tavo burės
nuleiski žemyn ir jie dvidešimt amžių kraujuos
pasaulis juos paėmė ir kol atgal negrąžino
jie tarsi nežino kad kito pasaulio nėra
nelyg angelai beklausą savo plunksnų ošimo
jie mokosi džiaugtis erdve tobulai netikra
rodyklių šešėliai nubraukia jų laikrodžių dulkes
ir matosi laikas einąs kiek lėčiau nei prieš tai
kadais jie kalbėjo ir kalbos atrodė per smulkios
dar šnekant nubrizgo lyg skaitomų knygų kraštai
ir baigėsi temos jei jų apskritai kada būta
nes jeigu kas buvo tas niekad jau nebesibaigs
miegos tavyje tarsi didelis miegantis Buda
o kartais nubus nors tiksliau pasakytum: pasveiks
ir jie vis dar laukia lyg tritomių dulkės lentynoj
trumpų pasveikimų nuo savo ligotos tylos
kažkas jiems dar atveria tai ko ir pats nepažino
ką dar tik pažins jų sugaudytoj saujoj miglos