Miegok, tu loky, žiemos miegu. O kai atbusi - susipažink pirmiausia su manimi. Jaunuoliam patartina iš pradžių pabendrauti jau su patyrusiomis moterimis. Mes jus atvesim į protą. O paskui galėsit jau makaronus kabinti ir jaunom poetėms Ilzėms.
O stalčiuose gyvena kareivėliai
per visą naktį šypsosi, žygiuoja.
Nežadink jų ir taip visus prikėlei.
Tai jie ka, miegodami zygiuoja? Nesamone kazkokia. Bet patiko. Gal todel, kad nesamone?
Aišku, kad kareivėliai žygiuoja miegodami. Kitaip nesišypsotų. Be to, juk jie nupiešti. Nupiešti. Stalčiuje. Kaip avis dėžutėje. Ta, kuri kaip tik. Ne perdaug nusususi. Arba kaip Maurits Cornelis Escher`io Relativity.
Atrodytų, gražus eilėraštis, gražu, tikrai labai gražu: puošnios išradingos metaforos. Tik apie ką jis, tas eilėraštis, taip ir neaišku. Mintis užguita metaforų. Tokia visa jos kūryba. Tuščia. Išorės blizgesys.
Na, kaip gi neaišku? Taigi apie karą Irake. Prie derybų stalo iš įtampos virpa net oras, susišnekėti neina, nes irakėnai nemoka lietuviškai. Tai piešinukais. Viskas čia aišku. Tokia ir turi būti poezija. Kaip daugybos lentelė.
Armijoj teko žygiuot miegančiam. Ir ne tik žygiuot. Eilėraštis - aidas: iškart ateina į galvą Radauskas, Saukaitytė, AA Jonyno Kalėdų eglutė, Andersenas. Literatūra iš literatūros. Nei gerai, nei blogai savaime. Daugiadaiktis eilėraščio piešinys nelabai dera su korėjietiška iliustracija, man atrodo. Eilėraščiu sukurta eilėraščio rašymo nuotaika. Nerašymo. Neparašymo.
Zinai, gal asz czia pasiliksiu. Nesu tokios poezijos megejas, bet czia nors kazkoks talentas, ne tik kunkuliuojanti aistra. Be to, zmogus bent nebijo sawo wardu pasiraszyti.
Nepataikau? O autorė pataiko? Jau vien ko jos rimai verti: oro- doro, švinta-spinta. Net nejuokinga. Vargšelė. Kalė eilėraštuką Kalėdų seneliui, o gavosi Seniui besmegeniui. Liūtai, pievoj žaidžiantys kauliukais...(rimuojasi su išsidūkę) Kitą kartą bus ziukuičiai, žaidžiantys kėgliukais (rimuojasi su slėpukais). O gal sliekiukai, lošiantys bingo (rimuojasi su pradingo). O gal begemotukai, žaidžiantys lego (rimuojasi su prasmego - kirtis nepisa). O gal termitukai pliekiantys kortomis (rimuojasi su šaškėmis)?
Grazios Asiliuko svajones apie tai, kaip tuscias pavirsta pilnu. Poetiska manyti, kad graziausi eilerasciai neparasyti. Nuliudinsiu asiliuka sakydamas, kad nera talento, yra eilerasciai. Asiliuko kalbos apie ateiti - tai geranoriskas poezijos ignoravimas. Visi eilerasciai parasyti.
Laukiu šiuolaikinio meno, ypač poezijos, dekadanso pabaigos. Gal sulauksiu, jei gyvensiu 100 metų (nedaug trūksta, maždaug 30 metų).Iš tikrųjų, jeigu eilėraštį inspiruoja tik rimų paieškos, tik įvaizdžių mandrumas, tai ir aš poetas. Paskaitykite:"Kieno aš dalelė esu?/Nuskriejo vėjas atsako./Pėdsakai- smėly, tęsiu/Kelionę realią, gal...pasaką?" Dar neįsitikinote? Tai smogsiu dar pora posmų: " brenda gatvėmis aikštėmis tvinsta/minių minios net dūsta šauklys/taip susopo per liemenį - inkstą/raižo peiliais pasiutęs dieglys"... "kineskopo akis užsimerkė -/iš kosmoso regos ištrūkau/dar svyla dėmesio varžos" Na kaip? Tokių ir dar dirbtinesnių (mandresnių) posmų bei jų apkabų (neva, eilėraščių) galiu prirašyti daug ,tik tegul Litemenis spausdina ir dar moka honorarą...
Negabi poezijai? Na, kam tie apibendrinimai? Maža kam aš negabi, tad nereikėtų užstrigti ties Poezija. (o tai prie ko čia "apibendrinimai" - prieštaravimas gaunasi). Aš ir šlavėja negabi - tai negi iš karto nurašyti į šiukšles reikia? Pats tu šiukšlė, RK. Ir tik nereikia čia isterikuoti. Isterijomis nieko nepasieksi, RK. Ne tu pirmas, ne tu antras. Ir keista, kad būtent tu pasiduodi šitom masinėm psichozėm... Maniau, esi, tamsta, atsparesnis. Klydau. Tai velniava. Ir pasitikėk tu kuo nors po to.
Mažas švarus eilėraštis-sąmoninga naivumo trajektorija?Ar savaiminga ištartis?Jeigu taip-savaiminga ištartis pasako vidinį subtilumą,kalbėjimą vaizdų metaforomis.Du ryškesni proveržiai-eilėraščio pradžioje ir pabaigoje tarsi atidaro ir uždaro eilėraštį.
Nieko nežinant apie autorę ir jos kūrybą(vardan konteksto),telieka manyti,jog Il.Bu - labai jauna poetė?
Stabtelėjęs ties Ilzės eilėraščiu pagalvojau: koks sunkus šiandien pradedančio poeto amatas. Jam nelyginamai sunkiau nei Macijauskui NBA trinti atsarginių suolą. Tas bent galvoja: na, gaus vienas kolega traumą, kitas su treneriu susipyks - ir gausiu minučių. O lyrikos aikštelėj žaidžia net mirusieji. Čia visos sekundės suskaičiuotos ir išsidalintos. Rašant haiku (metant tris taškus) iš tavęs šaiposi prieš tūkstantį metų už tūkstančių kilometrų gyvenęs kinietis. Baisus reikalas - nei aikštelės ribų, nei kėlinių, nei taisyklių, nei pražangų limito. Bet rašo žmonės, spausdinasi. Palaikomi virtualių sirgalių. I love this game!
Matau, kad piktosios ir širšinai išsikvėpė ... O ši poetė jau po kelių metų bus Poezijos pavsario laureatė. Ir toliau lips. Pamatysite. Neša ji ir D.Č., tik sąmoningai išasmenina veiksmą. Gaila tik vieno - poetė turi daug kietesnių darbų (šis tik - apykietis). Matyt, norėjo patikrinti kritikus ...
Yra didelė dalis tiesos kritikoje. Ypač dėl rimų, dar pridėčiau lūžinėjantį metrą... Tekstas aišku geras, yra jos ir išvis puikių, bet šis... taisytinas
Ko jus kaip mazi vaikai cia gincijates a ? Ar nepastebejot kad cia koreju eilerastis isverstas y lietuviu kalba. Gal cia ir nelabai rimuojasi bet gal korejiskai visai kitaip skamba nepagalvojot ? : D Aisku yra siek tiek kritikos bet ji juk nelietuve atsipeikekit....
Lietuva internete
