 Gytis Norvilas. "Lakajai (iki kaklo dumble)" |
diktantai
vaikystės vyšnių sodai
upių lėtas vanduo
kai nutilsta mokyklos
vasaros tokios ilgos
vienatvė
aitrūs išnokę kmynai
karčios ievos uogos
vasaros gėlėmis
apauga bijūnų kerai
taip neseniai
jų šviesiai rausvi ūgliai
vieni žaliuose laukuose
žymėjo besiveržiantį pavasarį
ilgu nesuvokiama liūdna
iš mažo miestelio parsiveži vadovėlius
grįžtant žvelgi
į nematytus kaimelius
tolimą neaprėpiamą ežerą
sunku viską paaiškint
akimirksnį žiūri
į vandenį
užrašytą formule
įbrėžtą tiese
užbaigtą apskritimu
taip svaigu
nuo rašmenų
suvokimo