Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-05-03 nr. 2897

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
 Alvydas Šlepikas.
DIEVĄ LAIKYTI GLĖBY
4
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOJE

MUZIKA 
• RYTIS JOKūBAITIS.
SKAMBANTYS KIEMAI
5
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
AR PAŽĮSTI ŽOLĘ GĖLĘ?
1
• TRUMPAI

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ABSTRAKCIJA IR RYŠKIOS SPALVOS
• Dalia Navikaitė.
TRASUOJANTI: REALYBĖS, TAPYBOS IR FOTOGRAFIJOS SAMPYNOS

TEATRAS, KINAS 
• GRAŽIOS "IVANOVO" AMBICIJOS SLEGIANČIOJE TERPĖJE
• Rita Pilkauskaitė.
WERNERIO HERZOGO SUGRĮŽIMAS
• Ingrida Daunoravičiūtė.
PIRMASIS MOTERS KŪNO ĮVAIZDIS LIETUVOS TEATRE

LITERATŪRA 
• Jurgita Komarovskytė.
ANTANAS ŠKĖMA. "APOKALIPTINĖS VARIACIJOS"
2

POEZIJA 
• JURIJ HUDOLIN2
• ALEŠ ŠTEGER

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Artūras Povilaitis.
4. LOLITA
• Giedrė Samulionytė.
IEVA
3

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

KRONIKA 
• BRANGINUSI LIETUVIŲ RAŠTIJĄ
• Ridas Viskauskas.
NUO "KEDŲ" IKI "DIEVO"
• SAVAITĖ SU ŽELEZKINU
• EMILIJOS PLIATERYTĖS FONDAS
• POETUI BENEDIKTUI RUTKŪNUI - 95
• NAUJAS "DARBAI IR DIENOS" NUMERIS1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
JEIGU NEAPSIKUOPSI PATS

DE PROFUNDIS 
• RAMŪNAS KASPARAVIČIUS
• VISIMANTAS MELNGAILIS
• VYTAUTAS BUČELIS1

PIRMASIS

DIEVĄ LAIKYTI GLĖBY

Alvydas Šlepikas

[skaityti komentarus]

iliustracija

Vengrijoje pasirodė nauja fotografo ir keliautojo Pauliaus Normanto knyga, skirta garsiam vengrų orientalistui, keliautojui, mokslininkui Sįndorui Kõrösi"ui Csomai. Sutikęs Paulių paprašiau papasakoti apie knygą. Ir ne tik. Kalbėjomės, pasiskolinę diktofoną, žurnalo "Lithuania in the World" redakcijoje.

Pirmiausia papasakok, Pauliau, apie naująją knygą.

Kaip "Litmeniui"? Būtų koks "Respublikos" laikraštis, tai gal kalbėtume kitaip?..

Kaip "Litmeniui".

Ši knyga yra šešių mano ekspedicijų darbas ir dar plius treji metai laukimo. Ji skirta Sįndorui Kõrösi"ui Csomai. Sįndoras Kõrösi"s Csoma "iškeliavo" Darželinge prieš šimtą šešiasdešimt metų, balandžio 11 dieną. Vengrijoj buvo šiokie tokie minėjimai, o dar prieš dešimtmetį, kai minėjom 150-ąsias mirties metines, nusipirkau tokius "šachtioro" drabužius, tokias "nepramušamas" kelnes, ir po septynių mėnesių, kai grįžau iš kelionės, jos buvo skylėtos, - vengrai labai nudžiugo. Aš nuvažiavau su vyriausybine delegacija į Transilvaniją, kur jis gimęs, - į pietinę Transilvaniją, okupuotą Vengriją (dabartinę Rumuniją). Ten buvo graži šventė, Lietuvoj ir visur buvo Atgimimas, ir tada aš nusprendžiau padaryti tokią knygą. Perėjau tikrąjį Sįndoro kelią. Ir ne tik tikrąjį, bet ir sapnų kelią.

Tai toks ir knygos pavadinimas?

Taip. "Sįndoro Kõrösi"o Csomos tikruoju ir sapnų keliu". Nusprendęs padaryti knygą, dirbau ilgai, kartais išeidavau ne specialiai dėl to projekto, o fotografuodavau tiesiog pakeliui. Taip gimė didžiulė medžiaga - apie 20 000 negatyvų, skaidrių…

Kaip atrinkai knygai nuotraukas iš tokios gausybės?

Su leidėju manėm, kad bus koks šimtas dvidešimt fotografijų, na, o dabar knygoj yra 75. Tiesiog norėjom didesnės knygos, bet pinigų nepavyko surinkti, na, dabar yra, kas yra. Paskutinius du kartus nuotraukas rinkom drauge su Vengrijos fotografijos muziejaus direktorium Kincsisiu Karojum. "Kincs" vengriškai reiškia "lobis", o Karoj - Karolis… Taigi Lobinis Karolis išleido tą knygą. Jis jaunesnis, neturi dar penkiasdešimties metų, bet aš pamačiau, kad jis gerai gaudosi, supranta ir tą mistinę dalį, ne taip, kaip kiti vengrai, kuriems kiekvieną detalę reikia aiškint… Sunkia širdim lapkričio pradžioj palikau jam visą medžiagą ir tikėjaus, kad knyga neišeis, nes širdies gilumoj nenorėjau, kad be manęs ji būtų išspausdinta. Dabar, kai laikau tuos 800 egzempliorių, matau, kad vengrų reakcija yra labai gera, na, lietuvių dar nežinau, bet keletas kolegų pavartė. Skirmantas Valiulis jau įvertino tą knygą - visai neblogai. Knyga prasideda nuo Afganistano sienos, nes ir devyniasdešimt pirmais nebuvo įmanoma į Afganistaną įeit - po rusų karo, o baigiasi po didžiulio rato per visą Pakistaną, tikru Sįndoro keliu, visais Kašmyro vingiais, Ladaku - Mažuoju Tibetu, kuris ir dabar taip vadinamas. Sįndoras ten dirbo apie 4 metus dviejuose vienuolynuose, kuriuose labai rimtai mokėsi kalbos. Jis "iškeliaudamas" jau mokėjo 13 kalbų, o jaunystėj mokėsi Vokietijoje, Getingeno universitete, kur jam taip pat tikriausiai stovi paminklas, kaip ir Kalkutoj… Tai va, per visas tas vietas, kur Buda nušvito ir panašiai, ėjo, kol galiausiai pasiekė Kalkutą ir ten buvo pripažintas rimtu mokslininku: 11 metų buvo Azijos sąjungos sekretorius - buvo tokia sąjunga. Universitete miegojo ant grindų, kur dabar gal čiužinio nebėra išlikę, bet vieta žinoma. Vėliau išleido 35-40 tūkstančių žodžių anglų ir tibetiečių kalbų žodyną… Vengras, ne anglas koks, ne prancūzas, kurie buvo gabūs ir žymūs keliautojai… Na, o pasiekęs Daržilingą, po savaitės susirgo geltonuoju drugiu ir po šešių dienų mirė. Tad štai kaip tik - 160 metų. Jo kelionės tikslas buvo ieškoti savo šaknų Rytų Turkestane, nes vengrai tuo metu manė, kad jie, ko gero, yra kilę iš uigūrų, mat uigūrai ten svetimkūniai - mėlynom akim ir ne mongolidiniais veidais, - tad buvo versija, kad jie vengrų giminaičiai… Aš dirbau ir su uigūrais du kartus Kinijoje, bet knygoje apie Šiaurės Kiniją ar apie Pakistaną yra labai mažai fotografijų, nes neturėjom pakankamai pinigų, kad galėtume išleisti rimtą monografiją.

Kiek čia tokių fotografijų, kurios jau daugmaž matytos?

Tibeto dalis yra tikrai daugmaž matyta, ten tik kokios trys keturios naujos fotografijos, bet kitos - nauji, nepublikuoti darbai, kurie sudaro apie 75 procentus knygoje pateikiamos medžiagos.

Kaip įsivaizduoji tos knygos gyvenimą - užrašai ir informacija pateikiama tik vengrų kalba…

iliustracija
Paulius Normantas prie Sįndoro Kõrösi"o Csomos kapo 1991 m. gruodžio 31 d.

Taip, tik gale yra mano kūrybos summary… Na, Vengrijoj - apie 11 milijonų gyventojų, čia yra vienintelis Europoj Tan vartų budistinis koledžas, kuris ir knygoj yra įrašytas, jis gan stiprus, atšventęs dešimtmetį. Tame koledže - apie du šimtus studentų. Tai nenuostabu, kad, prieš man išvažiuojant į Lietuvą, jau buvo parduota pusė tos knygos tiražo. Aš tikiuosi, kad rudenį vėl išleisime, kreipsimės į tuos pačius ar kitus fondus, gal bandysim išleisti kietais viršeliais, gal pridėsim nuotraukų iš kai kurių šalių, pavyzdžiui, iš Pakistano, kuris dabar yra visiems įdomus ir aktualus. Dabar iš tos šalies yra šešios nuotraukos, o bus gal 15. Bandysim padaryti second edition…

Gal ir pardavinėsit ne tik Vengrijoj?

Aš ir dabar norėjau, kad bent ant viršelio būtų ir angliškas užrašas, vertimas… Bet visa knyga buvo išspausdinta, sumaketuota be manęs, ir, aišku, yra keletas klaidų, bet tų klaidų nėra tiek, kad knyga man būtų ne "dukra". Ji, manau, bus pastebėta, nes Vengrijoj ir dabar dar galingai, plačiai rengiamos knygų savaitės, kuriose dalyvauja geriausi rašytojai. Ir klasikai skaitomi, ir taip toliau. Na, gal atsiras rimtas leidėjas iš kitur - aš pats privačiai važiuosiu į Frankfurto knygų mugę, vešiu savo knygą, ją pristatysiu… Ji gali būti įdomi, nes pasaulyje yra daug tibetologijos katedrų. Pavyzdžiui, Berklyje specializuojamasi Tibeto linkme. Na, žinoma, Amerikoje ir kitur daug puikių fotografų, bet dirbančių Himalajuose būtent su nespalvota juosta šiandien jau beveik nebeliko. Su spalvota dirba daugybė, o su nespalvota - jau retenybė. Kita vertus, pati tematika - turiu galvoj Sįndorą Kõrösį Csomą - gal amerikiečiams nėra artima, aktuali. Tad žiūrėsim, kaip tos knygos likimas klostysis, - gal išleisim dar kokį 1000 egzempliorių Vengrijoj, ir viskas, sunku pasakyt.

Kokie darbai laukia Lietuvoje?

Na, su "Vagos" leidykla buvo pasirašyta sutartis, ji pateikė knygos apie Kryžių kalną paraišką, bet niekas jos neparėmė. Buvo duota 0 litų. Visi įsivaizduoja, kad aš Lietuvoje nesu nieko dirbęs, kad nieko apie Lietuvą neturiu, bet aš pirmus 6 metus, persikėlęs į Vengriją, Lietuvoj fotografavau nemažai. Ir ypač daug fotografavau Kryžių kalną. Iš "pobuldozerinio" etapo - iki Atgimimo - aš turiu gal kokius du tūkstančius nespalvotų fotografijų, galiu išleist puikų fotoalbumą iš kokių 60 ar 70 darbų. Ir tai bus fotografinis menas, visiškai nebijau to pasakyt ir padaryt. Reikia paskubėt, nes spalis netoli. Aš manau, kad iš senų draugų gausiu pinigų, tą nemažą sumą, nes žmonės dar gal turi sąžinę ir nori padaryt Lietuvai gera, parodyt pasauliui Kryžių kalną. Ir seną, o ne tą - "disneilendą"... Tai va tuo dabar užsiimsiu likusį mėnesį.

Sakei, kad knygą leido be tavęs, kad visą žiemą buvai išvažiavęs. Gal papasakosi kiek apie tą ekspediciją?

Lietuvoj aš nebuvau lygiai 7 mėnesius. Prieš ekspediciją ieškojau Vengrijoje pinigų, nes Lietuvoj labai mažai buvau gavęs. Gal tik ketvirtadalį reikalingų mano ilgai kelionei. Keliavau 4 mėnesius. Grįžęs dar dirbau kelias savaites, ryškinau juostas, kurios genda, jeigu neryškini… Aplankiau šešetą valstybių, o rimtai dirbau trijose, padariau 195 juosteles - 7 tūkstančius fotografijų. Žodžiu, kirtau Indiją, du kartus buvau Tailande ir Nepale, o šiaip daug dirbau Butane, kuriame atsidūriau po 18 metų svajonių ir svarstymų… Ten per 17 dienų atsisveikinau su puse savo pinigų - "padovanojau" karaliui (apie tris tūkstančius dolerių, gal ir daugiau). Butane "išmušiau" 83 juosteles, bet ten daug dirbau su spalvota juosta. Norėjau pataikyti ir pataikiau į vieną lamų festivalį, kuris vyko tris dienas, o prieš tai dar dieną jie treniravosi, - šoko be kaukių, be apeiginių drabužių. Tas festivalis buvo tikrai fantastiškas. Ir Butane, ir Tibete, ir Ladake tokie festivaliai būna keturis kartus per metus, kaip kad yra keturi metų laikai. Jeigu vienuolynas neturtingas, tai užtenka dviejų tokių festivalių, bet didesni vienuolynai yra pajėgūs surengti 4 kartus. Visiems kaimams, visiems žmonėms, aviganiams, taip sakant "pastoriams", tai svarbu. Jie suplaukia iš visų kraštų, ten nėra kitų švenčių, ir per festivalius gali nusipirkt drabužių, gali parduot vilnos ar sviesto. Vien tai yra svarbu, net jau nekalbant apie religinį, dvasinį pakylėjimą, apsivalymą, maldas. Ten aš buvau apimtas euforijos, buvo tikrai nuostabu. Paskui, palikęs Butaną, trečią kartą dirbau khmerų šaly, Angkore, šventyklų mieste. Dabar aš ten jau žinojau, kur eiti, koks mėnuo patogiausias fotografuoti, žinojau, ko noriu, ir paruošiau medžiagą geram fotoalbumui. Buvau sutaręs, kad Pnompenyje, khmerų sostinėj, surengsiu parodą, ir sausio 11 dieną paroda buvo atidaryta. Apsilankė tikrai daug žmonių, paroda veikė pusantro mėnesio, bet mano kelionės grafikas buvo glaustas, tad 15 dieną jau vaikštinėjau Vietname. Truputėlį pabuvau Hanojuje, o paskui "pasikėliau" beveik iki Kinijos sienos - norėjau dirbti kaip visada su tom mažom, nykstančiom tautelėm, turinčiom 10 tūkstančių, 100 tūkstančių žmonių ir panašiai, bet ten man pirmą kartą gyvenime pasitaikė baisus oras. Dieną naktį lijo, šalta, - dieną apie 0, aukštis nedidelis, bet amžinai juoda kaip kapuose. Teko atsisakyti tos kelionės dalies, teks dar kartą ten keliauti… Pasukau į Saigoną, kur amžina vasara. Miestas ne toks gražus kaip Hanojus, bet labai įdomios dar jaunos budistų šventyklos, - trijų budizmo šakų mišinys. Į Vietnamą dar tikrai grįšiu. Apibendrindamas pasakysiu: per keturis mėnesius buvau numatęs keturis projektus - darbas Butane, paroda Pnompenyje, kur buvau pristatytas kaip lietuvis, jokiu būdu ne vengras, Angkoras ir darbas Vietname. Visus juos beveik įvykdžiau.

iliustracija
Paulius Normantas. "Berniukas. Karimabadas". 1991

Ar tavo knyga gali būti įdomi Lietuvoje?

Jeigu kaina būtų nedidelė - pirktų kaip meninę fotografiją. Galiu pasakyt, kad "Budos vaikai"- mano knyga, pasirodžiusi 1999 m. gruodį 2 tūkstančių tiražu, - parduota. Lietuvoj po Dalailamos vizito pakilo susidomėjimas budizmu, ir kokius 500 egzempliorių per metus įmanoma parduot. Bet gal geriau išleist kokią kitą knygą, platesnę?.. Tik kai negaliu surast pinigų knygai apie Kryžių kalną, tai daug ką pasako. Dabar bandysiu ieškot lėšų, prašyti dvasininkų, kunigų paramos…

Ar brangios panašios knygos Vengrijoje?

Vengrijoje tokios knygos išleidžiamos taip pat su parama, jos nėra brangios - mano knyga kainuoja 11 dolerių, o, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse ji kainuotų apie 35 dolerius, gal ir brangiau… Gali parašyt, kad Lietuvoj kelis egzempliorius bus galima nusipirkti Vilniuje, "Prospekto" galerijoje. Dabar Rytų kultūra žmonės domisi rimtai, nes ta visur anksčiau paplitus mada jau praėjo. Tai ir gerai, nes domisi tie, kam reikia, domisi rimti žmonės, o ne šiaip atsitiktiniai. Manau, kad jeigu po kelerių metų Lietuva kiek finansiškai atsistos ant kojų, aš išleisiu naują, didesnę knygą - esu pasiruošęs kas porą metų išleisti po fotoalbumą. Medžiagos tam turiu, o jos atsiras ir naujos, nes Tibetas, Azija, Rytai traukia. Gera ten būt, kur gali susitikt su tais "tautiečiais", su tom vaikų akim. Tiesiog paimi į glėbį Angkore kokį khmeriuką ar khmeriukę, penkerių, aštuonerių metų vaiką, tai tiesiog - Dievas tavo glėby. Smalsumas…žinai…noras pažint toks tose akyse, kad jautiesi kaip danguje, tiesiog gama jausmų užlieja, paglosčius tokio žmogeliuko galvą.

Tai labiausiai ir traukia?

Žinoma. Bet ne tik tai. Sakysim, Nepale, kur liaudies kultūra - rūkyti marihuaną, kur tai visiškai normalus dalykas, sėdi prie kokios krautuvėlės, kur gali nusipirkt du produktus, bobutės, papsi pypkes, o ten trečdalis marihuanos. Kai prisėdi, pasiūlo patraukt, apsimeti, kad trauki, nes patrauksi ir nukrisi. Jos juokiasi iki ryto, gailisi, atneša arbatos - tai yra tikras gyvenimas. Tuo momentu fotografuoji ir esi tarsi ten gimęs, norėtum, rodos, ten ir mirti, bet, žinoma, norėčiau sugrįžt ir į Lietuvą, t.y., kad palaikai grįžtų. Tai yra šventė, nes tie žmonės iš karto pastebi, jog tu nesi koks snobas, nesivelki per Himalajus kaip kolorado vabalas, kuris nieko aplink nemato, ne tik praeini, ne tik prabėgi, bet užeini pas juos, paprašai jų kalba kokio sūrio ar vandens ir per 5 minutes tampi to kaimo gyventoju. Tu pabandyk tai padaryti kokioj Vokietijoj ar kur kitur. Aš sutikau vengrą, kuris nuo 20 iki 48 metų pragyveno Šveicarijoj (jis budistas). Sako: "Grįžau į Vengriją, nes ten aš esu svetimšalis ir net numiręs būsiu svetimšalis, aš nenoriu ten važiuot". O Nepale ar Indijoj aš iš karto esu nepalietis, aš esu indas. Jeigu mato jie, kad juos myli, kad ateini pas juos, nes jie tau yra reikalingi, iš karto tampi jų sūnum… Vieną naktį pernakvoji, jie pažiūri, kur tu atsigulei, kaip atsigulei, kur nusiprausei, kokie tavo batai, ar vaikštai basom kojom… ir viskas aišku. Lietuvoj taip buvo prieš Atgimimą. Ir Vietname yra daug sunkių momentų, bet žmonės, komunizmo okupuoti, yra mieli, gražūs, paslaugūs, o kai gaunama ta laisvė, tai prarandami kiti labai svarbūs dalykai.

Tai tiek.

 

Skaitytojų vertinimai


60. Jurga :-) 2002-06-01 09:47
Tai tiek. ... Labai daug. Labai ačiū.

10223. jaunuolis;] :-( 2004-09-20 22:41
shudas, iki galo net neperskaiciau ;] ka nors idomesnio negalit ismastyt?

14859. aaa2005-03-09 15:25
Labai sunku skaityti :(

15678. kipras2005-04-10 14:57
geras straipsnis

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 176 iš 176 
21:01:38 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba