Vytautas P. Bložė
 Vytautas Kalinauskas. "Pabudimas". 1988 |
taip ir sakiau: visos jos apleis
skęstantį laivą, jos, svaigstančios takelažo
vėjodara: dirstelk į siluetą
ant balto lakšto, į hieroglifą:
nuo čia iki dabar? nuo prasmių
iki grifų? už daržinės kvepėjo malkos
jos kam? šilumai? o ji kam?
pelenų saujai
pasienietis įlips, tikrins išraišką, asmens
kodą, tylimą būseną, gal jos
pėdsakus: kaip šuo kad
narkotikus
ji šalia tavęs, mobili tyla, paveldėta, protėvių
žiedo signetėje
ji
brangakmenio akutė, reginti
ko nėra ir ko tu
nerandi, nė neieškok
(nuotraukos darytos naktį ant dviračio, nebe-
įžiūrimos)
kaip neįžiūrimas dievas tarp žalių liepų šakų
volunge! volunge! volunge!
mūsų teisėja, nesmerk
pralaiminčiųjų
tik kantri boružėlė, gaila gaila gerosios
dūšelės: tik kvapų netektis
tušti popieriai, šviesi pilnatis, ilgų
vakarų nostalgija
sėjomaina yra sėjomaina: ne tu palieki lauką
laukas palieka tave (tad kam šis skaudus
atvirumas?) tik avietės už svirno
stangrios, sarpios, raudonos, nuplėštos
iki dantų baltumo
2004.I.2730