Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-11-01 nr. 2923

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
 Jurgita LudavičIenė.
ISTORINĖ IR ASMENINĖ ATMINTIS: VISKAS VIRSTA VORATINKLIAIS
1
• MIELI SKAITYTOJAI3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Almantas SamalavičIus.
ŽINIASKLAIDA SUSTINGUSIO LAIKO ŠALYJE
16
• LRS1
• KULTŪROS MINISTRĖS IR PREMJERO PADĖKOS LIETUVOS DALYVAVIMO FRANKFURTO KNYGŲ MUGĖJE RĖMĖJAMS IR ORGANIZATORIAMS
• TARPTAUTINIS MALEVIČIAUS FONDAS
• LAISVOSIOS SPAUDOS ATSAKOMYBĖ2

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
NESIKARŠČIUOKIME
5

POEZIJA 
• IIDA DAKOCU1
• JURGIS RAUDYS6

PROZA 
• JUAN BONILLA1

ESĖ 
• Liudas Giraitis.
BARBARAS PRIEŠ G.BERESNEVIČIŲ
8

KNYGOS 
• Onė Baliukonė.
NESENSTANČIA ŠIRDIM
• Jolanta Paulauskaitė.
NOKTIURNO MUZIKA
• Viktorija Daujotytė.
ĮEITI PRO VILTIES DURIS
1
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VILNIAUS MUZIKINIO GYVENIMO AKCENTAI
2

DAILĖ 
• Vida Mažrimienė.
TUNISO TAPYBA: TRADICIJA IR MODERNIZMAS
1

NAUJI FILMAI 
• ATEINANČIOS KINO SAVAITĖS PERSONAŽAI

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

KRONIKA 
• Skirmantas Valiulis.
JONO DOVYDĖNO SUGRĮŽIMAS
2
• Alfas Pakėnas.
RASOSE, PRIE BALIO SRUOGOS KAPO
1
• Algis Uždavinys.
NIEKADA NESIBAIGIANTI ILIUZIJA
1

SKELBIMAI 
• SKELBIAMAS PIRMOSIOS KNYGOS KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• RAMŪNAS KASPARAVIČIUS
• Iš ciklo "ABSURDO DAINOS".
RIMANTAS KLUSAS
3

PIRMASIS

ISTORINĖ IR ASMENINĖ ATMINTIS: VISKAS VIRSTA VORATINKLIAIS

Jurgita LudavičIenė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Senojo Vilniaus fotografijų parodos plakatas

Išvydau reginį ten, kur jo visai nesitikėjau; per įstrižą lietų, šaltį, laukimą, kol pradės šildyti namus, retkarčiais užtekdavo proto priversti save pasižiūrėti į akinamai geltonų lapų kauges prie Santuokų rūmų. Vienintelę saulėtą spalio dieną visi jie nukrito: "šiukšlynuos rausės laimė suvargus ir sena", - būtų galėjęs pasakyti Rimas Burokas. Amsterdame gyvenančios juvelyrės Terhi Tolvanen (Suomija) ir Andrea Wagner (Vokietija) V. ir K.Mizgirių galerijoje ironizavo lietuviškus gintaro įvaizdžius: paroda "Out of the Blue" balansavo ant sąmoningai brėžiamos kičo ir meno ribos. Melsvi skalbiniai, dailiai sulankstyti stiklinėse vitrinose; ant jų guli pseudogintarai iš stiklo ir plastiko, į kuriuos įlydyti galima kokius tik nori inkliuzus. Pasitelkti tradiciniai pajūrio aplinkos sudedamieji komponentai. Visų pirma realūs: smėlis, marių, jūros, dangaus spalvos, gintarai, atspindžiai vandenyje; antra - mentaliniai: legendos bei gintaro įvaizdžiai, per ilgą laiką susiformavę žmonių sąmonėje. Visa tai sulydoma į vieną visumą, pridedant ironijos, kičo ir estetizuotų formų. Ir Andrea Wagner, ir Terhi Tolvanen dirba ne tiek su pačiu gintaru, kaip medžiaga, kiek interpretuoja šios medžiagos įvaizdį.

Andrea Wagner ironizuoja gintaro savybę "išsaugoti" kadaise buvusius gyvus padarėlius - muses, vorus, netgi driežus. Menininkė tai žaismingai paverčia įkalinimu ir sugalvoja gyvūnus "išlaisvinti", įkurdama "gyvūnų išlaisvinimo draugiją". Todėl netikro gintaro gabalėliuose atsiranda išpjauti vėžiagyvių ir vabalų siluetai. Čia pat už šį veiksmą per spaudą atsakomybę prisiima šios draugijos atstovai. Su gintaru, į kurį dar neseniai Lietuvoje buvo žiūrima labai rimtai, žaidžiama, laikantis fluxus dvasios. A.Wagner mielai pasitelkia kičui būdingas savybes: sentimentalumą, dirbtinumą, paviršutiniškumą. Jos kūriniuose su gintaru kvestionuojama ir tradicinio papuošalo samprata: daug žiedų surišama į vieną daiktą, ir iš jų padaromas vėrinys. Gintaras apmezgamas siūlais, kurie primena tiek jūržoles, tiek žvejų tinklus, o drauge leidžia priartėti prie pasaulinės juvelyrikos tendencijų. Čia dažniau naudojami įvaizdžiai - tiek papuošalo, tiek gintaro, negu stengiamasi sukurti dirbinį, galintį pretenduoti į "aukštojo meno" statusą. Nebrangios, keistos medžiagos, derinamos su gintaru, numitina šį mineralą ir suteikia jam žaismingumo. "Ambervizion" - po šlifuoto skaidraus gintaro gabalėliais pakištos iškarpos iš televizijos programų liudija gintaro, kaip kilnios, taurios medžiagos, ir popkultūros santykį.

Terhi Tolvanen savo kūriniuose eksponuoja tik tris tikro gintaro gabalėlius. Visa kita - sakai, epoksidinė derva, stiklas, vaškas. Tuo lyg ir siekiama parodyti, jog XXI amžiuje svarbiau yra ne tiek atskleisti natūralų gintaro gabalėlio grožį, kiek manipuliuoti jo keliamomis asociacijomis. Tame pačiame papuošale drąsiai derinami gintaro gabaliukai su epoksidine derva, sulyginant pagal svarbą abi medžiagas. Nebrangios medžiagos leidžia autorei laisvai komponuoti netradicinius papuošalus, paverčiant juos žaismingomis mini instaliacijomis. Svarbi T.Tolvanen kūrybos tema - kultūros ir gamtos santykis. Ir šioje ekspozicijoje natūralus gintaras verčiamas keistomis, sunkiai identifikuojamomis dirbtinėmis medžiagomis; metaforiškai tuo tarsi primenamas gintaro susidarymas iš sakų, kita vertus, tai - tarsi aliuzija į visuotinį natūralumo pakeitimą dirbtinumu. Kultūra užgožia gamtą, verčia viską postmoderniu žaidimu, nepriklausomai nuo mūsų norų.

Eglės Kuckaitės darbuose mačiau norus, paverstus voratinkliais. Galerijoje "Kairė-dešinė" tarp dviejų stiklų rėmuose suspausti voratinkliai galėjo būti bandymai sulaikyti tai, kas efemeriškai praplevena pro šalį ir dingsta: nuotaika, emocija, nuojauta. Bandymas užfiksuoti kažką, ko nesinori prarasti, bet kas yra pasmerkta neišlikti. Kaip bučinys, suardęs voratinklinę pirštinę. Ekspozicija, kurioje eksponuojama tai, ko nėra, - lyg tuščia konceptualistų erdvė, lyg įpjauta Lucio Fontanos drobė: poezija, manau. Ir skutais drykstanti atmintis.

Kaip priešprieša UNESCO galerijoje eksponuotos senojo Vilniaus fotografijos holokausto atminimui rodė jau visiškai realiai egzistavusią praeitį, kurios nebeatpažįstame. Kuri nebegyvena mūsų atmintyje, kai žvalgomės į parduotuvių vitrinas Vokiečių gatvėje. "Kad ir kiek stengtumėmės pasakoti apie Vilnių, visų prisiminimų jau nebesugrąžinsime. Jau užmiršome keletą skersgatvių ir gatvelių, kelias aikštes ir kiemus; ir mums trūksta žodžių, kad aprašytume Verkius, Burbiškes ar Žvėryną, nes laikas daro savo ir negailestingai blukina gražiausius prisiminimus. Kuo labiau mes tolstame nuo ano laiko, tuo dažniau mūsų mintys nusigręžia nuo Vilniaus grožybės, kuri kadaise buvo ir niekuomet nebesugrįš" - Abrahamas Karpinovičius buvo tik vienas iš tų, kurie žodžiu įkūnijo buvusį Vilnių. Ekspozicija leido pamatyti buvusio miesto vaizdą su siauromis gatvelėmis, aukštomis juodomis skrybėlėmis, vežimais ir vaikiščių, kurie dabar Paneriuose arba Izraelyje, maudynes upėje. Šitų vaizdų nepakaks niekad: istorinė atmintis sukūrė Vilnių kaip dvasinio gyvenimo formą, ir užantspauduotas laikas privalėtų palikti pėdsaką sąmonėje kiekvieno studento, atsidūrusio Vilniuje iš Rokiškio ar Telšių.

iliustracija
Paulius Juška. "Regėjimai"

Tuo tarpu Paulius Juška "Lietuvos aido" galerijoje priešinosi visokiems mistiniams aspektams, nors savo parodą ir pavadino "Regėjimai". Regėjimus jis kuria iš supančios realybės gabaliukų - amžiais nesiprausiančių VDA pozuotojų, sudarančių neatsiejamą akademinės kasdienybės dalį. Realistinė, "karavadžiška" atlikimo maniera, kontrastingas apšvietimas, leidžiantis perteikti dramatišką, užburiantį vyksmą drobėje, galiausiai puikus sugebėjimas piešti ir tapyti - iš šių komponentų Paulius Juška kuria retai dabar Lietuvos mene pasitaikančią geros kokybės tapybą. P.Juškos žanrinės scenos nutapytos rimtai, tačiau, žiūrėdamas į amžinąją Nadią su karininko kepure ovale ir į nežinia kodėl kabantį virš jos galvos kiaušinį, aišku, prisimeni Pietro della Francescą. Negali neprisiminti. Tačiau paralelės tarp sąjūdžio laikų Nadkos ir ankstyvojo Renesanso Madonos nuveda toliau, negu norėtumei, ir žvilgsnis peršoka į grupę, kur trijulė įkvėpimo pilnais veidais žvelgia į kabinamą elektros lemputę. Štai tau ir prašviesėjimo šaltinis. Ironija, tapybinis "hipertekstas", potekstės ir tiesiog akį glostanti tapybos maniera išties atrodo kaip stipraus vėjo gūsis konceptualiame vakuume.

Tokiu pačiu vėjo gūsiu juvelyrikos padangėje pretenduoja tapti naujai atidaryta Auksakalių gildijos galerija "Meno niša". Pretenzingas pirmosios parodos pavadinimas "Auksas mene" privertė parodos dalyvius paauksinti piešinius arba surūdijusius viryklės lankainius, - taip Saulius Vaitiekūnas šmaikščiai išsisuko iš keblios padėties. Š.Sauka, aišku, savaime asocijuojasi su Rainerio Marijos Rilke`s karaliumi, bandančiu iš supūliavusios krūtinės ištraukti auksinį brangiaisiais akmenimis nusagstytą amuletą. Arūno Žilio skulptūrėlė tuo tarpu atrodo kaip atgijęs trimatis to paties Š.Saukos paveikslo fragmentas, o meniškiausiai ir kartu ironiškiausiai šypsosi auksu siuvinėtos fotografuotinės harpijos, kurių kiekviena yra Lina Jonikienė. Lietuvių tekstilės femina sirena, kaip rašė Rasa Andriušytė. Femina harpija, sakyčiau. Archaizuotos rusvo tono fotografijos ant medžiagos, plėšrios autorės šypsenos įvairiais rakursais ir barokinę paramentiką primenantis siuvinėjimas aukso siūlais, auksine šviesa nušviečiantis feminų grimasas. Netikėtos sąsajos su... Vėl lenda vaikiškas Maltės Lauridso Brigės veidelis, apžiūrinėjantis nėrinius: "Pasijutau galvojąs apie mažučius žvėriukus, kurie be perstojo mezga tuos nėrinius ir už tai paliekami ramybėje. Ne, ten, žinoma, buvo moterys". L.Jonikienės feminos harpijos nenueis į dangų, jos puošiamos tam, kad koketuotų, gundytų ir stumtų į pražūtį. "Meno niša", pasitelkusi prieš dešimtį metų egzistavusios Auksakalių gildijos vardą, startavo efektingai; belieka laukti, kur galeriją nuves sumanymas apgyvendinti joje gyvą juvelyrą, žiūrovų akyse gaminsiantį juvelyrinius objektus, įrengti parodomąją emalio dirbtuvę, "kurioje kiekvienas lankytojas pats galės pamatyti ir pabandyti įgyvendinti savo sumanymą šia technika, - pagal iš anksto parengtas formas lankytojas galės pasigaminti norimą suvenyrą" (iš galerijos informacijos spaudai).

Efektingumas nesvetimas ir tapybai, ir grafikai. Mikalojus Povilas Vilutis "Lietuvos aido" galerijoje pristatė tobulas kruvinai raudonas, sodrias juodas ir vakaro dangaus mėlynumo šilkografijas, kuriose vėl tie patys gerai pažįstami vilutiški "geštaltai" susiliejančiuose fonuose. Rankos, juodi profiliai, spalvų kontrastai. Šaltas dekoratyvumo žavesys. Ir netekusi grafiško preciziškumo tapyba, kurioje figūruoja vėl tie patys pavidalai, tik negrabiau pateikti. "Man kur kas artimesnis negyvas menas, negu gyvas", - sako Vilutis per spaudos konferenciją, o jo lakštų herojai tobulai iliustruoja šį pretenzingą teiginį. Nes Vilutis yra Vilutis, ar jis spaustų savo meistriškas šilkografijas, ar tapytų. Vis tiek išlieka distancija, šaltumas ir taurumas.

Nei vieno, nei antro, nei trečio nėra Vytauto Šerio darbuose. Lietuvių tyliojo modernizmo klasikas tyliai ir kukliai grįžo į Užupį, tiksliau - į "Rojaus kalno" galeriją. Grįžo su tapyba, monotipijomis ir skulptūromis. Su "Sužadėtine" padaryta iš pliauskelių - popieriaus plonumo medžio lakštelių, su kreivomis linijomis ir spalvomis, nužyminčiomis miesto sienas ir debesis. Paroda "Grįžtu į Užupį" liudijo modernistinį maksimalizmą, tikėjimą menininko misija ir tuo, jog kūrinys privalo atsirasti iš vidinės būtinybės, be užsakymų, projektų et cetera. Formų grakštumas ir lengvumas, medžio šviesumas ir kompozicijų užbaigtumas - neatsiejami Šerio kūrybos bruožai. Ir retai pasitaikanti žmogiška šiluma, poetiškos asmenybės unikalumas, lydintis darbus. Žiūrint kyla noras mažiau niurzgėti dėl atminties, virstančios voratinkliais, dėl išknisto prospekto ar nesibaigiančio lietaus. Didelis vis dėlto dalykas - meninė kokybė pati savaime, kai jos nelemia nei motyvas, nei mastelis, nei kokie nors kiti faktoriai. Ji arba yra, arba ne. O visa kita - tiesiog voratinkliai, kuriuos vis tiek išdraiko vėjas.

 

Skaitytojų vertinimai


11956. 12221 :-) 2004-11-28 17:58
Man visai idomu. Gal zinote kaip pasigaminti amuleta?????

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 176 iš 176 
21:01:21 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba