 Ričardo Šileikos fotografija |
Laike toks brangus, laike tu neatmokėtas,
per dide kaina esi tu man patikėtas,
Greičiau nei į jūrą laivę gyvatą išleidi,
niekur atvangon su mumis nesileidi.
Teipoja, jei ant laivės dugno kas nors gulės,
jie manys, kad vietoj vis, kai smarkiausiai vis lėks.
Vos tik mirksnis, ir išlydi amžius senystėn,
rodos, neįžiūrimi, šitokie mažyčiai.
Amžiaus, aš žinau (iš tikrųjų), vis po nedaug,
bylojo Dovydas dievop, skirta dėl žmogaus.
Būgstu tave atidėti į būsimybę,
Nesg tavim netikras kaipo žmogus silpnybių.
Tai leisk man tat paskaityti ir padaryti,
dėl ko man tenai jau akių nebbadytų,
Pataisyti gyventa nors dieną į skolą duok,
kol nepaliovė man metų deglas liepsnot.
Tu manęs gal nustosi, jei nepagailėsi,
ir jau tūkstančiu metų man neatmokėsi.
Iš XVI a. ukrainiečių-rusėnų kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS