Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-06-14 nr. 2903

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
 "POEZIJA MUMS YRA PASLAPTIS"6
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI4
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• DIDŽIOJO "LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO" PABAIGTUVĖS
• ANTANAS NAUJOKAITIS.
LIETUVIŲ KALBOS RŪMAS
1
• "SANTAROS-ŠVIESOS" KONFERENCIJOS PROGRAMA2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KOMPOZITORIAUS VYTAUTO BARKAUSKO TRIUMFAS
4
• Rytis Jokūbaitis.
LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS BAIGĖ SEZONĄ
4

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
KAS NAUJA LĖLININKŲ PASAULYJE
1
• Lionginas Šepkus.
KNYGA APIE TEATRĄ MARIJAMPOLĖJE

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
GULBĖS IR PRIEKABOS:
2
• Ignas Kazakevičius.
IR MENAS, IR DŽIAZAS, IR RAGANA
1

ANIMACIJA 
• Algirdas Selenis.
ANIMACIJOS REANIMACIJA
2

PROZA 
• Emilija Liegutė.
SŪNUS SUGRĮŽO
• SMUIKŲ DIRBĖJO IŠĖJIMAS

KNYGOS 
• Alvydas Šlepikas.
POEZIJA, MATEMATIKA IR RAUDOS
19
• Vytautas Martinkus.
TARP GRIGALIŠKOJO CHORALO IR NETIKRO CHOPINO
2
• FOTOGRAFIJŲ ALBUMAS POETUI6
• NAUJOS KNYGOS

POEZIJA 
• ADAM ZAGAJEWSKI

ESĖ 
• Astrida Petraitytė.
LITERATŪRA IR… -

LIETUVIAI SVETUR 
• ANTANAS NAUJOKAITIS

KRONIKA 
• ĮSIMINTINAS VAKARAS
• Paulina Žemgulytė.
EZRA POUNDAS - LIETUVIŠKAI
2
• "TEATROLOGINIAI ESKIZAI", NR. 21
• BŪKIME TIKSLESNI2

IN MEMORIAM 
• SU ELENA DOVYDĖNIENE ATSISVEIKINANT

SKELBIMAI 
• PADĖKA
• RAŠYTOJŲ VASARA

DE PROFUNDIS 
• Tomas Arūnas Rudokas.
AUDIOKASETĖ, RASTA NAKTINIAME VILNIAUS BARE*
4

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
AIVARAS
1

PIRMASIS

"POEZIJA MUMS YRA PASLAPTIS"

[skaityti komentarus]

iliustracija
Seamus Heaney
Algimanto Žižiūno nuotrauka

Gegužės 21 dieną Vilniaus rotušėje vyko 1995 metų Nobelio premijos laureato airių poeto Seamus Heaney poezijos vakaras, kurio metu pristatyta Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista dvikalbė jo 1966-1991 metais parašytų eilėraščių rinktinė "Kasanti plunksna/ The Digging Quill" (vertė Kornelijus Platelis). Vakarą vedė Eugenijus Ališanka, vertimus skaitė ir poetą kamantinėjo Kornelijus Platelis, vertėjavo Skirmantė Marijauskienė. Siūlome savo skaitytojams to vakaro pokalbį, kiek papildytą keliais vėliau poetui pateiktais klausimais.

Pirmiausia E. Ališanka pristatė poetą ir suteikė jam žodį. Prieš pradėdamas skaityti, Seamus Heaney pasidžiaugė savo viešnage Lietuvoje, Vilniaus rotušės sale, prieš pat šį vakarą pasirodžiusia savo knyga. Kiekvieną skaitomą eilėraštį jis trumpai pakomentuodavo.

Seamus Heaney. Su Lietuva pirmiausia susipažinau per kitus poetus - Brodskį, Czesławą Miłoszą, per lietuvių poezijos antologiją "Lithuania in Her Own Words". Skaitydamas joje K.Platelio esė apie lietuvių poeziją, pajutau tam tikras Lietuvos ir Airijos sąsajas. Džiaugiuosi savo knygos pavadinimu "Kasanti plunksna". Mano pirmosios knygos pirmas eilėraštis vadinasi "Kasimas". Jis susijęs su mano valstietiška kilme, mano tėvas buvo ūkininkas ir gyvulių augintojas, bet pradėjęs mokytis aš nutolau nuo žemės ir atsidūriau bibliotekoje, pradėjau rašyti eiles. Tad minėtas eilėraštis atspindi esminį mano gyvenimo pokytį. Lietuviškos knygos pavadinimas - tai iš tikrųjų dviem žodžiais nusakyta mano biografija. (…)

Man visada keldavo įtarimą mėginimai lyginti dvi šalis, tačiau labai plačiai apibendrinant galima tarti, kad airių ir lietuvių patirtis turi bendrų bruožų. Pirmiausia tai - labai gilus ankstyvosios istorijos klodas, priešistorė arba pagonybės laikai, jei norite. Mūsų atveju tai - bronzos amžius, keltų arba gėlų laikai, jų kapavietės, ikikrikščioniška didvyriška keltų kultūra, kurios pėdsakus iki šiol išsaugojo gamtovaizdis ir turbūt tam tikru mastu tradicijos. Kitas kultūros sluoksnis - romėniška, lotyniška, krikščioniškoji kultūra, įsigalėjusi nuo V šimtmečio. Galbūt šiek tiek ji ėmė svyruoti XXI amžiuje, tačiau ji tebėra giliai įsišaknijusi visuose mumyse. Iš rytinės salos Airiją užplūdo pirmiausia normanai, paskui anglai. Mes tapome britais. Tad mums teko patirti imperijos invaziją, iškilo pavojus mūsų tradicijoms, ypač kalbai, kuri Airijoje dabar beveik išnyko. Tačiau mumyse išliko gilus, vertikalus daugiasluoksnės tradicijos jutimas. Prieš daugelį metų parašiau eilėraštį "Pelkių šalis". Daugelis mūsų muziejų eksponatų rasti durpingose pelkėse. Tai mūsų buvimo šioje žemėje ženklai. Jei aplankytumėte Nacionalinį muziejų Dubline, vos ne kiekvieno daikto etiketėje išvystumėte užrašą "Rasta pelkėje": ginklai, krucifiksai, senovinės knygos, auksas ir visa kita. (…)

Dar vienas eilėraštis - sonetas apie žmones, palaidotus prieš daugiau kaip du šimtmečius, - "Requiem miežiagrūdžiams". Tai lyg ir balsas žmonių, kurie krito per sukilimą prieš anglų valdžią XVIII amžiaus pabaigoje. Kaip žinome, pralaimėjimai praeityje sukelia pergalių troškimą ir teikia joms energijos ateityje. Tai buvo pirmas sukilimas siekiant nepriklausomos Airijos Respublikos. Eilėraštis parašytas 1966-aisiais, sukakus 50 metų po 1916-ųjų sukilimo, kurio metu Airija atgavo nepriklausomybę. Sukilėliai eilėraštyje prisikelia miežių daigais. (…)

"Žmogus iš Tolundo" parašytas 1969 metų pabaigoje - 1970-ųjų pradžioje, kai Šiaurės Airijoje prasidėjo neramumai. Septintojo dešimtmečio pabaigoje būta daug politinės agitacijos. Mes klausėme: kas bus, jei ką nors nušaus? Nušovė. Tada buvo įvesta britų kariuomenė, mobilizavosi IRA, prasidėjo sprogimai, susišaudymai, žmonės ėmė su tuo apsiprasti. Eilėraštis parašytas šio neramaus laikotarpio pradžioje. Tai lyg ir malda, kad visa tai subrandintų vienokią ar kitokią taiką, atvertų naujas gyvenimo perspektyvas. Jame kalbama apie nukirstą žmogaus galvą, rastą Jutlandijos pelkėse. Manoma, jog tas žmogus buvo paaukotas vardan anos vietovės atsinaujinimo, greičiausiai tai būta vaisingumo aukos. Tad eilėraščio metafora išreiškia viltį, jog tai, kas vyksta Olsteryje, taip pat yra tam tikra auka, sudarysianti sąlygas normalesniam ateities gyvenimui šioje vietoje. (…)

Eugenijus Ališanka. Eilėraštis "Kasimas" - tarsi Jūsų poetinės mitologijos raktas, prolegomenas. Airių ir lietuvių istorijos, ypač pastarųjų šimtmečių, kai kuo panašios. Jūs priklausote kartai, kuri Lietuvoje vadinama "pirmąja karta nuo žagrės". Šiandien mes Lietuvoje kalbame apie tradicinio kaimo mirtį. Ar galima būtų tarti, kad ir Jūsų poezija -requiem kaimui?

S.H. Nemanau, jog tai requiem, bet daugelis mano eilėraščių remiasi vaikystės kaimo patirtimi. Tikiu, kad poetinės energijos šaltinis - atmintis. Mes ypatingu būdu poezijoje naudojame kalbos energiją. Žodžių istorija, jų vartosena praeity labai svarbi poezijoje. Jei eilėraštis pavyksta, viskas išsipildo amžinoje dabartyje. Nelabai prasminga kalbėti vien tik apie pasaulio praradimą, prasmė atsiranda tada, kai pasaulis atkuriamas. Neseniai skaičiau Vergilijaus "Bukolikas". Tai piemenų pokalbiai. Knyga atliepia Teokrito sicilietiškas idilijas, "Bukolikų" autorius suvokia, kad jo eilės tam tikru atžvilgiu dirbtinės, "antrinės". Vergilijus buvo išsilavinęs valstiečio sūnus, nutolęs nuo žemės, gyvenantis rūmuose, Romoje ir Neapolyje. Vergilijaus kilmė, ideologija mus nelabai bedomina. Mums svarbus "Bukolikose" perteikiamos tikrovės vaizdinys. Sociologai galbūt pasakytų, jog tai requiem, bet literatūros kritiko požiūriu tai pirmiausia gyvi vaizdiniai dabartyje.

Kornelijus Platelis. Savo esė apie "Beovulfo" vertimą į anglų kalbą "Auksinės grandinės vilkimas" Jūs labai elegantiškai pavaizdavote, ką reiškia būti airių poetu anglakalbiame pasaulyje. Rašėte, kad lotyniška Biblijos, skaitomos per rytines pamaldas šv. Kolumbo koledže, kalba Jums atrodė pirmesnė, fundamentalesnė už anglų kalbą. Kokią vietą katalikybė užima airių savimonėje, kokie jos aspektai šiuo požiūriu svarbūs?

S.H. Jei įmanoma į tai atsakyti, pabandysiu nuo pabaigos. Vaikščiodamas po Vilnių regėjau daugybę katalikų bažnyčių, daugiau negu bet kuriame Airijos mieste. Tačiau mačiau ir ortodoksų cerkvių bei žydų sinagogą. Tai svarbu, kalbant apie šiuos dalykus. Tradiciškai airiai buvo ir yra katalikai. Jų yra dauguma Airijoje ir mažuma Šiaurės Airijoje. Istorijoje kova dėl nepriklausomybės buvo neatsiejama nuo savo katalikiško tikėjimo gynimo. Britų invazija buvo ne tik anglų kalbos bei kultūros, bet ir reformacijos invazija. Tad nuo pat XVI amžiaus kultūros, kalbos bei religijos klausimai neatsiejami. Dabar mes bandome iš naujo įsivaizduoti savo ateitį. Airijos kovos su Anglija klausimas nebėra toks aktualus. Amžius trukusi katalikų ir protestantų konfrontacija turi baigtis, ir mums, vieniems ir kitiems, tenka surasti vietą airių kultūroje. Airio kataliko sąvoka jau šiek tiek atgyvenusi. Šiaurės Airijos inteligentai, menininkai ir kiti žmonės, t.y. elektoratas, pradeda galvoti kitaip: airiai turi kurti savo ateitį peržengdami religinius skirtumus. Tiesa, ši doktrina paskelbta jau prieš du šimtmečius. Galbūt dabar ji bus įgyvendinta.

K.P. Jūs minėjote, kad senoji airių kalba beveik išnyko. Kokia jos padėtis dabar? Ar jos mokoma mokyklose? Ar daug poetų ja rašo, ar sėkmingai? Ar, Jūsų nuomone, ji pakankamai išugdyta, tinkanti poezijai? Jeigu taip, kokios kliūtys jos platesniam vartojimui? Ar Jūs galite ja rašyti? Jei taip, ar kada nors bandėte? Klausiu todėl, kad lietuviai labai jautriai žiūri į savo kalbą. Lietuviškos spaudos draudimas XIX amžiaus pabaigoje kalbą ir literatūrą padarė tautinio pasipriešinimo ir kultūrinio atgimimo vėliava. Tam tikras knygos ir literatūros kultas visuomenėje pastebimas per visą XX amžių. Kokios airių kalbos perspektyvos naujaisiais laikais?

S.H. Senąja airių kalba nuo gimimo dabar kalba nedidelė žmonių grupė šalies vakaruose ir kita nedidelė, bet labai pasišventusi viduriniosios klasės grupė Dubline, Korke bei kituose miestuose. Dauguma žmonių kalba angliškai, tačiau pripažįsta airių kalbos svarbą, laiko ją mūsų kultūros pagrindu. Aš mokiausi airių kalbos mokykloje, kaip ir lotynų ar prancūzų, tačiau ji man reiškė daugiau už anas dvi, nes tai mano tautos kalba. W. B. Yeatsas yra pasakęs: "Airių - tai mano tautos, anglų - tai mano gimtoji kalba". Tokia padėtis subtili ir nelengva, anksčiau ji kėlė ir politinių problemų. Airių kalba rašytojai intensyviai pradėjo kurti XIX amžiaus pabaigoje. Šis sąjūdis truko iki XX amžiaus vidurio. Jį skatino iš dalies kultūrinis nacionalizmas, iš dalies noras atkurti airių kalbos orumą ir išugdyti ją kaip literatūrinę kalbą. Tai buvo kartu teigiantis ir gynybinis veiksmas. Žmonės rašė norėdami įrodyti, kad airių kalba tinka šiuolaikinei literatūrai. Tad paskatos buvo šiek tiek ideologinės. Visa daryta truputį prikišamai, varžantis su anglų kalba, nevengiant binarinio "airiai-anglai" mąstymo elementų. Tai visai suprantama naujos nepriklausomos šalies, puoselėjančios savo kalbą, orumą, paveldą, realijų kontekste. Kalbant apie pastaruosius 30-40 metų, airių kalba paradoksaliai susilpnėjo kaip šnekamoji, tačiau atsirado ją visiškai natūraliai ir šiuolaikiškai vartojančių jaunų rašytojų, debiutavusių aštuntame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, viena gerai airiškai rašanti poetė ne gina savo kalbą, o agresyviai teigia feministines nuostatas, kitas puikiai kalbą mokantis poetas rašo homoseksualius eilėraščius. Jie talentingi, gerai jaučiasi šiuolaikinėje visuomenėje, literatūrinę kalbą renkasi ne iš ideologinių paskatų, o todėl, kad tai jų gimtoji kalba, jie jaučia jos meninės išraiškos galimybes. Nors jų skaitytojų nedaug, jų kūrybiniai laimėjimai žada tąsą.

Prieš tai kalbėdamas ta pačia tema, poetas pasakė dar vieną įdomų dalyką.

Airių kalba daugiausia buvo vartojama kaime. Praeito šimtmečio pradžioje susikūrusios Airijos Respublikos valdžia įvedė airių kalbos mokymą visose mokyklose ir įvairiais būdais pradėjo skatinti ir net versti visus ją vartoti. Tai sukėlė dalies visuomenės, ypač miestų jaunimo, pasipriešinimą ir galbūt pristabdė natūralų airių kalbos plitimą. Kaip matome, čia taip pat esama panašumo tarp Lietuvos ir Airijos, tik atvirkštinio.

iliustracija
Audroniaus Gabrieliaus Žygavičiaus nuotrauka

Po renginio poetas buvo paklaustas, ar airių autorių vartojama literatūrinė anglų kalba turi kokių nors specifinių bruožų.

Praeito amžiaus pradžioje aplink W.B.Yeatsą susibūrusių rašytojų grupė mėgino nustatyti ir diegti tam tikrą airišką anglų literatūrinės kalbos vartoseną, ir jie šio to pasiekė. Bet vėliau tai rašytojų nebedomino.

Ivor Davies (iš salės). Aš esu Velso dailininkas, su kitais septyniais kolegomis atvykęs į mūsų grupės, vadinamos "Meta", parodos atidarymą "Arkos" galerijoje, ir noriu pasakyti, kad mums nepaprastai svarbu ir įdomu tai, ką kalba Seamus Heaney. Mūsų kultūrą ir kalbą taip pat stelbia anglų kalba. Anglų invazija ilgai griovė mūsų kultūrą, ir daugelis velsiečių net nebemoka savo kalbos. Plastinėmis priemonėmis mes bandome išreikšti tą patį, ką mūsų poetai, rašantys gėlų kalba.

K.P. Praeityje daug diskutuota dėl Jūsų visuomeninės politinės laikysenos vadinamuoju airių klausimu. Iš abiejų pusių Jums teko girdėti kaltinimų "politine tyla", abejingumu. Man regis, ir tai matyti iš ką tik skaitytų eilėraščių, Jūs niekada nebandėte nusišalinti, tik Jūsų nuostata visada siekdavo giliau negu viešos politinės diskusijos. Lietuvoje taip pat esama žmonių, teigiančių, kad poetas turėtų arba neturėtų domėtis tautiniais, politiniais reikalais. Vienas dabartinis mūsų filosofas yra pasakęs, kad "patriotas" jam rimuojasi tik su "idiotu" ar panašiai. Ką Jūs manote apie tai?

S.H. Manau, kad politika taip pat svarbi, pats jaučiausi ne kartą įtrauktas įvykių sūkurio, bet niekada manęs netraukė rašyti politinės poezijos. Polis - graikiškas žodis, reiškiantis maždaug tą patį bendrą reikalą, res publica. Airijoje mes turėjome sukurti tą res publica, katalikiškoji Šiaurės Airijos mažuma turėtų integruotis į tą res publica. Katalikai ir protestantai turi toliau gyventi drauge. Mano poezija visada buvo atsakas - kiek įstengiau, tikresnis ir sąžiningesnis, - tam, kas vyksta aplinkui, tačiau tai nėra ideologinė poezija. Čia ne vieta nagrinėti atskirus eilėraščius, bet jaučiu, kad mano atsakas turėjo vidinės tiesos, kad tai nebuvo prastas atsakas ir kad kam nors galėtų kelti nerimą mano atsakas.

Šią temą poetas grakščiai pratęsė kitą dieną kalbėdamas Vilniaus universitete.

Poeziją sunku rūšiuoti pagal tai, apie ką ji kalba. Johno Keatso "Odėje graikiškai vazai" yra tokios eilutės: "Heard memories are sweet, but those unheard/ Are sweeter…" ("Girdėtos dainos mielos, bet negirdėtos/ Mielesnės…"). Žodį "heard" iš klausos galima suprasti ir kitaip… (Turimas omenyje panašiai tariamas žodis "herd" - "banda".) Manau, daugeliui poetų nesvetimas ir toks jausmas.

K.P. Grįžkim prie Jūsų poezijos. Nuo pat rinkinio "Gamtininko mirtis" Jus "sėmė sėkmė"(žr. eilėraštį "Lietaus garsai"). Mane sužavėjo tokio jauno autoriaus branda, originalumas ir pasitikėjimas savimi. Turiu omeny, kad Jūs nesivaikėte stiliaus madų, o drįsote būti kaimiškas, kaip rašėte esė apie Patricką Kavanaghą "Dangaus bevietiškumas", ar tarmiškas, kaip vėliau rašėte eilėraštyje "Bendrėjimas". Kas buvo Jūsų poezijos mokytojai, kokią stiliaus religiją tuomet išpažinote? Kitaip tariant, iš kur žinojote, kad Jūsų pirmosios knygos eilėraščiai tokie geri?

S.H. Poezijos menas turi tokią keistą ir bauginančią savybę: jame nėra "pradedančiųjų" klasės. Kiekvienas turi prisistatyti visiškai subrendęs. Net jei esate vaikas ir rašote eilėraštį mokykloje, tai arba yra poezija, arba nėra. Čia viena paslapčių. Žinoma, visada galima pasakyti, kad kūrinys daug žadantis, bet tai tik pasakymas. Mano mokytojai, viena vertus, buvo visi poetai, kuriuos skaičiau angliškai, anglosaksiškai, lotyniškai. Kita vertus, esu dėkingas švietimo sistemai. Esu moksliukas, dėkoju Dievui ir sistemai, leidusiai lankyti mokyklą ir laikant egzaminus kilti sistemos pakopomis. Džiaugiuosi, kad ši sistema visiems prieinama. Tad pirmiausia reiškiu pagarbą savo mokytojams, po to airių ir anglų poetams, kurie išugdė potraukį prie poezijos. Minėjote "Dangaus bevietiškumą". Man ir mano kartai buvo labai svarbus Patrickas Kavanaghas, žinoma, W. B. Yeatsas taip pat, bet labiau Patrickas Kavanaghas, anglų poetas Gerardas Manley`us Hopkinsas, Velso poetas R.S.Thomas, Tedas Hughesas. Jų kalba versdavo mane virpėti, nebūtinai fiziškai, tačiau tam tikras lingvistinis imtuvas manyje labai įsiaudrindavo. Poezija mums yra paslaptis, mes niekada iš anksto nežinome, ar ką nors pasieksime. Man pasisekė būti tų rašytojų sujaudintam. Kai parašiau čia skaitytą eilėraštį "Kasimas" ir kai kuriuos kitus "Gamtininko mirties" eilėraščius, nustebau ir pajutau dėkingumą, nes jutau, kad šie parašyti dalykai skambėjo taip, kaip ir manyje, skambėjo teisingai. Ką daugiau galiu bepridurti? Tiesiog tikėjausi, kad tuos tekstus galima laikyti eilėraščiais.

E.A. Noriu pateikti du klausimus apie tą patį. Jūs daugelį metų dėstėte universitetuose. Dalies žmonių sąmonėje dėstytojo darbas nesiderina su romantišku poeto įvaizdžiu. Kaip Jus veikė šis darbas - ar padėjo kuriant, ar kliudė? Kitas klausimas: kaip ir kasmet per Poezijos pavasarį mes rengiame konferenciją. Šiemetinė jos tema: "Poetas - intelektualas ar barbaras?" Norėtume, kad Jūs, trumpai atsakydamas į šį klausimą, neakivaizdžiai padalyvautumėte toje konferencijoje.

S.H. Iš tiesų nelabai suprantu, kuo jie skiriasi. Manau, kad dėstyti poeziją universitete -vienas romantiškiausių pašaukimų. Manau, kad viena pagrindinių kai kurių poetų, iš kurių esu labai daug pasimokęs, funkcijų yra ne tik rašyti, bet ir aiškinti poeziją. Jokių būdu tai ne kiekvieno poeto darbas, tai priklauso nuo temperamento, polinkių ir galimybių. Man visiškai nesunku atsistoti ir kalbėti apie poeziją bet kur - universitete ar kitoje viešoje vietoje. Mokytojai, kuriuos minėjau, - T.S.Eliotas, W.B.Yeatsas, Osipas Mandelštamas, Robertas Frostas - rašė apie poeziją, aiškino ją. Viena iškiliausių (man) XX amžiaus esė - Osipo Mandelštamo "Pokalbiai apie Dantę", vienas įdomiausių to amžiaus kalbėtojų apie poeziją - Robertas Frostas. Labai svarbu, kad šie poetai kalbėdavo savo pačių kalba, jie nepereidavo į tam tikrą specifinę kalbėseną, jie aiškindavo savo meną savo kalba.

Vėliau poetas buvo paklaustas, ar jis pritartų dažnai pasigirstančiam šiuolaikinės poezijos skirstymui į universitetinę ir "viešąją".

Akademiniuose sluoksniuose sukuriama nemažai kalbos požiūriu įdomios poezijos, tai tarsi savotiškos laboratorijos. Tačiau kiekvienas atskiras tekstas konkrečiam suvokėjui arba yra poezija, arba ne. Vargu ar poeziją verta skirstyti pagal tai, kuo gyvenime užsiima jos autorius.

Liudvikas Jakimavičius (iš salės). Skaitydamas airių poezijos antologiją užtikau žinią, kad viduramžiais nemažai airių poezijos buvo parašyta perrašinėjamo šventraščio paraštėse. Raštininkams nusibosdavo monotoniškas darbas, tad jie paraštėse užrašydavo savo pastabas ir trumpus eilėraščius. Klausimas toks: gal ir dabar žmonės, rašydami poeziją ir įsivaizduodami darą labai rimtą darbą, paraštėse parašo įdomesnių dalykų, kurie ateityje kultūrai ir istorijai bus svarbesni už jų "tikrąją" kūrybą?

S.H. Tai tiesa. Kartą mano žmona pasakojo skaičiusi žurnale kažkieno pasakymą: kai mano lytinis gyvenimas normalus, jis užima 1% mano laiko, kai nenormalus - užima 99%. Tas pats lyrikoje: kai sekasi, ji parašoma akimirksniu, kai ne, tu visą laiką dėl to kankiniesi. Tiesa, kad trumpos, greitos pastabos airiškų rankraščių paraštėse - nuostabi poezija. Tiesa, jog trumpi lyriniai eilėraščiai kartais būna patys maloniausi jų autoriams ir skaitytojams. Robertas Frostas yra pasakęs: "Jeigu nesistebi rašytojas, nesistebės ir skaitytojas".

Valentinas Sventickas (iš salės). Koks buvo pirmas eilėraštis, kurį parašėte po to, kai gavote Nobelio premiją? Kaip Jums patinka Lietuvoje išėjusi knyga?

S.H. Tas pirmas eilėraštis buvo užsakytas. Tai buvo trumpas, šmaikštus eilėraštukas puikaus škotų poeto Normano MacCaigo aštuoniasdešimtmečio proga. Man atrodo, jis vienas tų, apie kuriuos ką tik kalbėjau.

O šią knygą jau spėjau įsimylėti. Aš iš anksto žinojau, kurie eilėraščiai bus išversti. Be to, skaičiau Kornelijaus eilėraščių vertimus į anglų kalbą ir jaučiausi saugus, nes jo jausena liudijo, kad vertėjas pasirinktas teisingai. Man kelia pasididžiavimą ne tik knygos išorė, bet ir toje serijoje išleistų puikių rašytojų draugija. Tad esu dėkingas Lietuvos rašytojų sąjungai už tokį mano kūrybos pristatymą.

Bronys Savukynas (iš salės). Buvo kalbama apie Lietuvos ir Airijos panašumus, bet aš norėčiau surasti bent vieną ryškesnį skirtumą. Visi matome, kad Lietuvoje priviso tiek poetų, kad per savaitę išleidžiama po dešimt poezijos knygų. Susidaro įspūdis, kad poeziją Lietuvoje kaip ir Islandijoje rašo kas trečias gyventojas. O kaip yra Airijoje? Jeigu Airijoje kitaip, tai šis skirtumas iš tiesų būtų mielas.

S.H. VI amžiuje A.D. Olsteryje vyko susirinkimas, į kurį buvo pakviestas šventasis, poetas bei raštininkas Kolumkileris. Susirinkimą teko šaukti todėl, kad Airijoje priviso per daug poetų, tad šventasis turėjo nuspręsti, kas gali rašyti poeziją, o kas ne. Bardų skaičius buvo ribojamas statuto. Manau, jog tais laikais Airijoje būti laikomam poetu reiškė nemažą privilegiją, be to, jiems neblogai mokėdavo. Nuo to laiko padėtis dar pablogėjo: poetinė valdžia nusilpo. Airijoje dabar daugybė poetų, ir nėra kam jų vertinti. Tad, manau, skirtumo, kurį bandėme surasti, ko gero, nesama. Taigi mums belieka neprarasti kantrybės ir vilties.

Eglė Juodvalkė (iš salės). Skirtumas tarp Airijos ir Lietuvos poetų tas, kad airiams nereikia mokėti mokesčių.

S. H. Tik nuo honorarų…

Alvydas Šlepikas (iš salės). Mums niekas honorarų nemoka…

E.A. Tad nemokam ir mokesčių.

Poetas vakarą užbaigė perskaitydamas dar du eilėraščius: "Nuosavas Helikonas" ir "Šakės".

Parengė KORNELIJUS PLATELIS

 

Skaitytojų vertinimai


8714. Ievute lukoseviciute :-) 2004-05-27 18:12
jis puikus

10010. ELANAS :-) 2004-09-05 16:18
MANAU,KAD SIS STRAIPSNIS LABAI PUIKUS!!!!

22038. Zuikaaaa :-( 2006-02-03 09:13
nieko ydomaus.....

23192. Onė2006-03-10 10:15
>Zuikaaaaaaaaaa Naujadaras? Ką reiškia? Ydinga pelė?

25444. Linutia :)2006-04-19 19:36
Is ties tai as jo net neskaiciau, ieskojau eilerascio apie taika, o va ka man ismete... Gal kas galit pasakyt, kaip susikurt elektronini pasta???

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 179 iš 179 
21:01:15 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba