Tarsi skaudus bežodis iškvėpimas, tylus, subtilus, sielvartingas - kaip ir visa Jos poezija. Vienatvės poezija - nepaguodžiama, be ateities. Yra tikriausiai dvejopi kūrybos, ypač poezijos, keliai. Pirmasis - spindesys, fejerverkai,skrydžiai, antrasis - neryškus, bet atkaklus degimas, blausi kantrybės ir vilties ugnelė, ir atrodo, kad vien iš kantrybės sutverti pažymėtieji tokia lemtimi. Savo paskirtį jie neša taip, kaip Andrejaus Tarkovskio filmo "Nostalgija" herojus neša degančią žvakę - kantriai, atkakliai. Ir žvakė atkakliai dega, pridengta nuo vėjo delnu ar palto skvernu, dega, nors mažai kas ją įžvelgia gūdžioj gyvenimo nakty.
Ispanų poezijos klasikas Chuanas Chimenesas yra pasakęs: "Rašantysis taip, kaip jis kalba, turi didesnę galimybę įžengti tolimon ateitin nei tas, kuris rašo taip, kaip rašoma".
Pritariu Anjolei - gražus, tylus eilėraštis, kuris y r a vien jau todėl, kad kitoks nebebus, nors čia būtų tik fragmentas, bet čia - eilėraštis, nes autorė jo nebepataisys niekada, deja.
tai matyt tas atvejis, kai lūžta teiginys, kad reikia atskirti autoriaus asmenybę nuo jo kūrybos. Šiuo atveju tai neįmanoma. Puikus eilėraštis, tik nepritariu, kad tylus, man atrodo, kad čia skausmingas riksmas
paprastai manes eilerasciai nedomina, as nesuprantu ju paskirties ir nepagaunu esmes. o sis visgi suvirpino kazka. ramus tylus fatliskai melancholiskas. kazin ar sis mano kaip poezijos profano palankus vertinimas yra sio eilerascio objektyvios kokybes zenklas, bet tiesiog siaip norejau pasidalinti savo poziuriu, nes niekada apie poezija to nedarau.
Poezija - jausmas. Jo čia - su kaupu. Tikro, deginančio, grakščiai išreikšto, smingančio ir žeidžiančio. O dabar dar žinome - nuoširdaus. Tokia nuomonė ne apie straipsnį, o apie eilių.