A.B. motina didžiuliais
juodais sparnais
dengia dangų, paskui
jos šypsena
perskelia skliautą
nuo vieno nakties pakraščio
iki kito
dairaus
vėjas ir smilgos
didžiulis siūbuojantis laivas
lopšys
ir aš
ką tik pabudęs
slegiamas
pūkinio patalų sniego
tiesiasi milžinės rankos
jų pirštai liečia mane
glosto mane
mano plaukus
kelia mane, iškelia
į šaltą
priešišką erdvę
išplėšia mane iš jaukios
nuosavybės
didžiulės motinos rankos laiko mane
jos lūpos
didžiulės raudonos lūpos / artėja
ji užkalba mano ligą
mano karščiu karščiuoja / motina
dainuoja didžiulė mano motina
gruma lopšinė
jos tėkmėje
vartosi migdantys priebalsių akmenys
ryja mane tamsa
ryja šaltas miego ruduo
staiga
tūkstantis paukščių
tūkstantis mėlynų kuosų
grakščių mėlynų kuosų
už lango sniege
(kaip greitai žiema)
atsibudai atsibudai atsibudai
bučiuoja mane
mano motina
maža mano motina
kasdieniška mano globėja
mano gelbėtoja
Į vieną puodelį sustenėtos kelios proziškos vizijos prašyte prašosi vertimo į brolišką kalbą! Įtartinai neproporcingas, negyvas kičinės "didžiulės motinos" personažas rusų slengo šviesoj kaip mat įgautų kraujo, hiperbolozuotųsi į daug kartų patirtą jausmą, iš nesuvokto monstro virstų lyriniam kontekstui artimo žodžių žaismo faktūra. ;-)
Nuostabus eilėraštis. Man priminė mano vaikystės ligas, karščiavimą, ir motiną šalia lovos, kai tu regi karščiuodamas kažkokius keistus, kraupius vaizdinius ir tik iš toli, kažkur iš ligos nepaliestos teritorijos, atklystantis motinos balsas kiek apramina.
Mergos, jūsų motinų neaptarinėjau. Turbūt tai tos pačios, kur dienų dienom spokso sveikinimų koncertus per tieliką ir ašarojasi. Genai yra genai. Eilėraštis visai nieko, kaip Šlepikui. Bet jūs tai žioplos babcės, šnekos nėr.
Ką reiškia pasakymas "visai nieko kaip Šlepikui"? O kaip tada išeitų kaip nešlepikui. Esi baisus pižonas, tikriausiai dar besisukiojantis literatūros paraštėse. Pati bjauriausia padermė.
Kad man nesiplūstum čia. Jei rašau "visai nieko, kaip Šlepikui", tai būtent tai ir turiu galvoje, nei daugiau, nei mažiau. Normalaus raštininko vidutinis eilėraštis, yra parašęs ir geresnių. Ką man dabar, choru su visom onėm balvonėm apsibliaut, ar ką?..
išduokite, gerbiami fanai, kame jums "geras" šitas Šlepiko marazmas. Ar tuo, kad surašytas eilutėm, ar kad motina juoda ir didelė, ar kad mėlyna kuosa pasivaidena?
Gerbiami fanai irgi tikisi kada nors pakliūti į litmenio puslapius, tai avansu vis pasiglausto apie kojas Šlepui su Liudoviku. O eilėraštis - nei labai blogas, nei labai geras. Normalus statistinis lietuviškas eilėraštis su teisingais svertais: jei ne tėvas, meistraujantis šikinyką, tai motina - juoda naktis. O visi kad džiaugiasi atpažinę, kad dalijasi atpažinimo džiaugsmu! Kai kurios susikatarsina net iki ašarų (hm, gal jos kokios gotės ar ką). Principas tas pats kaip "We are the winners" - veikia be promachų, bent jau tautiniuose arimuose. Juodos rooožės ir juooodos lelyyyjos! Yyr dainaa vyturėėlio juodaaa. Dabar pažliumbiam.
jus cia gincijates, bet pasakykite man kokie yra geros (kad ir blogos) poezijos kriterijai? jei atsakysite tai ok, o jei ne tai visa dabartine lietuviu poezija tai sugerovu nuomones, ir jusu cia gincai shakem per vandeni.
Nesiginčysiu ir nesakysiu. Tik patikslinsiu: visos čia skelbiamos NUOMONĖS apie dabartinę lietuvių poeziją yra sugėrovų nuomonės. O jei kas sakosi, jog jam vienas ar kitas eilėraštis nepatinka, tai reiškia tik tiek, kad jam nepatinka jo autorius (nes padla nevaišingas).
ir "geri", ir "blogi" klasikinės poezijos kriterijai yra visuotiniai ir individualūs. Visuotiniai - du. Tai metrinė forma ir jausmo simuliacijos menas, komunikuojantis žodžiais. Individualūs - dažniausiai socialiniai, individo patirties, prigimties, intelekto išsivystymo, individualaus suvokimo ribų ir būdo saistomi/manipuliuojami kriterijai.
Galima kalbėti ką tik norit, pavydėti, keiktis, masturbuotis, galima griežti dantimi, bet nieko padaryti neįmanoma - Šlepiko eilėraštis yra puikus. Tai, beje, liudija ir grafomanų sujudimas.
Iš tai, ką LM spausdino paskutiniu metu -- eilėraštis geras. Gal čia specialiai taip daro: N numerių gryno mėšlo, o paskui kažką paskaitomo. "Juodosios technologijos". Nieks nesakė, kad šedevrą pateikė. Bet kontekste praėjusio laikotarpio šis eilėraštis (taip, eilėraštis) tikrai atrodo vykęs. Ir nieks čia nesigraudina dėl motina minėjimo. Su Šlepiku niekada negėriau (per jaunas). O su Vilniaus cecho atstovais paskutinį kartą su T.A.R. prieš mėnesį gėriau. Atsitiktinumas, bet kai dar vaikį jį pažinojau, tai sentimentai užplūdo. Taigis, nepiršk, Ulenšpygeli, man mistinio paukščių gripo. Eilėraštis geras ir basta. O jei nepatinka, vyniok manatkes arba susitik realiam pasaulyje. Mėgstu kumščio pagalba estetines tiesas įrodinėti. Hobby toks.
As asmeniskai net ir i silpnesnius kurinius ziuriu kiek atlaidziau, nesgi geri dalykai negali rastis kas savaite, kuryba visgi gailvalas - o tie gaivalai ka nori, ta ir daro. Ir dar - kada nori. Daznai pagalvoju apie Holivuda, juk tokia galinga masina, pasitelkusi armija talentu ir kalnus pinigu, o ziurek, net ne kasmet po gera filma susuka, kartojasi beviltiskai. Uztat dazniau tenka pasidairyti kitur.
Tai puiku, aš irgi mėgstu; prie progos tau liuobtelsiu, jau kaip ir sutarėm. Dėl to gali būti ramus, nei Tomas Arūnas neapgins - nes įsiėdei ne man vienam, o aš turiu tokią nelaimę vis tapti apibendrinančiu balsu. Šiuo atveju - kumščiu. Įgrisai, burunduk. Beje, apie tavąjį hobby kažkaip legendų negirdėjau sklindant. Tiesa, girdėjau, kad prieš berods aštuonetą metų esi šauniai gavęs į liūlį nuo vieno paraliteratūrinės brolijos atstovo. Tuo mano žinios apie tavo kumštynes su drakonais ir baigiasi. O eilėraštis kaip eilėraštis - jis čia niekuo dėtas, tiesiog tavo literatūrinis skonis ir išmanymas yra žemiau jokios kritikos. Už tai ir į snukutį gausi. Nieko asmeniško, iki greito.
Jeigu jau niekaip nebegali atsiplesti nuo savo susikurtos dogmos, tai galiu pasakyti, kad su Slepiku negeriu, negeriau, bet gal netolimoje ateityje ir pagersiu.
Nors šiaip, davė peno apmąstymams. Dabar naktį pašvęsiu apmąstymams nuostabiai įdomios frazės yra žemiau jokios kritikos. Tikras koanas. Gal prašviesėjimas blokš mane.
tai poezija, kuri nebenori patikti. netgi sau pačiai. turi kitų užduočių. tikrosios šių žodžių prasmės ir jungtys, chemija ir magija turėtų nušvisti vėliau, knygoje, kaip kad buvo su Alvydo nevelėmis. o kol kas - kiekvienas eilėrašty randa tiek, kiek įdeda. vienas pasikartoja vaikystės evangelijas, kitas - plūstasi it musę kandęs. beje, paukščiai - didžiausias mano šio pavasario atradimas. iki tol po vaikystės kažkur buvo dingę iš mano gyvenimo. žiemą per paukščių gripą vėl pradėjau apie juos galvoti ir dabar jau stebiu įdėmiai jų gyvenimus
Nevargink smegenu su "zemiau jokios kritikos". Ir taip aisku: "jokios kritikos" reiskia visiska sutikima. "Zemiau" - nulipi nuo Everesto, randi Slepiko eilerasti, visiskai sutinki - jokios kritikos. Ramu. :)
Galima gal kaip nors formaliau, na kad ir predikatų teorijos išraiškomis? Man taip paprasčiau "įsikirst" būtų. Nors, bendrai, pati greičiau specifikuosiu. Vau, užmečiau formalią logiką, o praverstų, kaip matau.
Atradau kadais miske paukstuka suzeistu sparneliu, parsiveziau namo, isgydziau, o po pusmecio paleidau atgal. Kai gyveno pas mane, labai megdavo tupeti ant galvos arba rankos. Strikinedavo ant stalo ir domedavosi mano darbais. Smalsus sutverimas.
Labai gerai pasakei, vs, - "randa tiek, kiek įdeda". Pratęsiant - įdeda tiek, kiek gauna, kiek yra gavęs. Gali būt ir taip, kad niekada neglostytą žmogų žodis "motina" žeidžia. Komentatorius 404, 406, 408, 409, etc. labai piktas, vadinas, jam skauda. Nereikia ant jo pykti. Perskaičiau garsiai savo šeimukei ir vos sulaikiau ašaras. Matau, ne man vienai taip. Ko dar galėtų trokšti autorius? Ir pravirkdo čia ne žodis "motina", o eilučių pažadintas prarasties jausmas - jau niekad tokie nebūsim.
bet ar "ritmine forma" ar ji tiek svarbi dabartineje poezijoje kaip ir anksciau ? o jausmo simuliacijos menas tai kaip ir pats sakai labai asmeniska t.y. tai vel tos pacios sugerovu nuomones. taigi gaunasi , kad nelabai yra kriteriju dabartinei poezijai. ir nelabai rodos kaip yra ir pasitikrint , skirtingai nuo kitu menu , kuriuos galima lyginti su uzsienio atitikmenimis , nes cia vistik riboja kalba. ir gaunasi kad siuolaikine poezija lt i mokymo programas yra itraukiami sugerovu patarimais/kazkokiu "musu stalas sveikina jusu stala", "..kaip su tom stipendijom.." vadovaujantis ir pan.
Šneki kaip kompas, va jisai tai nemoka išmieruot, geras eilėraštis ar ne. Juk atsistoji prieš paveikslą ir matai, ar jis geras, o gal stveri katalogą ir ieškai užsienio atitikmenų?
gražūs šiame eilėrašty reliatyvumo teorijos įrodymai: kaip kitame filmo kadre staiga prasidėjusi žiema ir per pramiegotą ligotą rudenį sumažėjusi motina. pojūčiai ir nuojautos. "aš rašau praleistomis grandimis" - kažkada sakė Mandelštamas
Sugris arenon Atanazas, sarvais varineis apsikarstes,
Sugris jis Muzu numyluotas, pelenajs galva nusibarstes,
Ir staj tyla... -sukluso dajnius,-kur butu tas zadetas rojus?
Saly, kur vietoj tikro mejstro vis karaleuja pogrebnojus?!!
O vista tu, akla Temide, tavos pagalbos gal prašiti?
su teisės galva maloneki man reikala ši isnarstiti:
kodel gi talentu daugibe, iskaitant ir mane saunuoli,
zalioj bei melinoj dikinej, uzuot bekure, vis dejuoja,
kodel bebalsę kvaila sarka - ruta tėvai ja pavadino -
isleidus` kniga, pakarksejus likimas doveis apdalino?
Jinai parasė humoresku, kurios graudina! visa sali,
o as gimeu, kad juoktus zmones, deja, patsai liudziu bedalis.
Rašeu ne karta, sakeu drasei - nesu bohema ir nebusiu,
Is liuno bristi pasirizes kloakoj jusu nesupusiu,
Ir nama nusipirksiu gera, ir mersa, ir panu daugybe,
Bet kol to visko neturiu, kovoti riztuos uz teisibe ;)
II
Tikram kaip dera Atanazui, moralas pabaigoj priklauso:
Kas niekad sikancio nelaukia, tegul istempes ausi klauso:
Givenimo taisikle megsta jungtuku pora "arba...arba",
jei isigilinsi, drauguzi, suvoksi mano zodžjų svarba:
arba tave kas nors is*is, arba tu pats is*isi noriai,
Jei lūzeriu gimei tujen, gal reiktu rinktis kita pora?
Bet dar neviskas, palukekit - nei dede darvinas nei niče,
nebuvo barbarai išties, ir nemanau, kat mego kitšą.
"Stipriausias laimi" reishkia kova, o ne debilu kompromisa,
Kartele reik aukšceu pakelti, nes grafomanaj jau igriso.
Kas klauses idemej, suprato: givenimas - dievu turniras,
Cia liejasi kraujai, galunes skraido, vis zvanga nenumaldomai rapiros....
Bet jie dievai...jie ligus cia...nes jie kartu arenoj kaunas,
Uz jos ribu palikt - baiseu, - taip elges tie, kur venas piaunas,
Kur iesko lengvo grobio bailej, kur kaip sakalai uodzia mirti,
Visi sitie vienodi. Taip, deja.... pavirsium slista
Tiek zmogzudis, tiek tinginis, tiek siaip menkysta...
Atminkite, draugai, gyvenam vienakart, nes vienakart ir gimem,
....Tad ruoskit Atanazui jus sarvus!..ehem!....sikart auksinius...
O kur likusios 13 giesmių? Kas tik yra, visi pagarbina dievą regėtą,
Lūpomis ir širdimi jam pagarbą reiškė didžiausią.
Dievas išklausė, dėl to pajudino skiauterę savo,
Virpančiu liežuviu sušnypšdamas keletą kartų.
Žiūrėti į žvaigždes ir nieko negalvoti,
Nes nė viena mintis tai žvaigždei neprilygs...
Žiūrėti į žvaigždes, kol žvaigždės taps spalvotos
Ir kol iš tų spalvų viena spalva beliks.
Žiūrėti į žvaigždes ir nieko negalvoti,
Kas tikra, o kas ne - už proto sprogmenų,
Nes nė viena mirtis nėra tokia spalvota
Kaip tos žvaigždės mirtis, kuria aš gyvenu.