„Sena pušis ir jauna pušis“. 1850 Kišis Gantai (Japonija).
Mėnuli maloningas, aš atsimenu,
Kaip prieš metus ant šios kalvos
Nerimastingas eidavau tavęs išvysti:
Buvai pakibęs virš šio miško, kaip ir dabar,
Užliedamas šviesa ją visą.
Tačiau tavasis veidas rodės man
Pro ašaras, suvilgiusias manas blakstienas,
Toks virpantis ir toks miglotas,
Nes buvo prislėgta mana būtis ir tebėra,
Nekeičia įpročių, brangus mano mėnuli. Ir vis tik
Mielas man yra prisiminimas, skaičiuoti gera
Sielvarto metus. Kokia palaima,
Kai jaunystėje vilties ilga, o atminties
Trumpa yra kelionė.
Susigrąžinti praeities akimirkas,
Nors ir liūdnas, nors skausmas tęstųsi.
o as vaziuodama visa kelia eiliavau, kad man nekentu/
net sukuriau eilerasti:
nekenkite savo zmonai/
nekenkite savo dukrai/
nekenkite savo sesei/
nekenkite savo katei/
nekenkite savo rasei/
nekenkite savo sazinei/*
nekenkite savo sapnams/
nekenkite savo svajonems/
nekenkite
del skaudzios Jezaus kancios*//
buk gailesitingas man (mums) ir visam pasauliui
Gyva. Nuomonė apie tekstą? Kaip visada: itališkai nemoku. Bet nuojauta (gal ir lotynų kalbos žinios ir tai, kad Leopardi lyg neblogas poetas, esu skaičiusi kitus verstus tekstus) kuždena, kad gal vertimas pažodinis.
Vienas ismincius lyg paklaikes vis kartoja: apie menuli, o apie jo pilanti dar labiau, geriau nekalbeti, bo atsirugs. Autorius su verteja jo anei jo isminties matyt nezino labai rizikuoja. Ir tegul - nuo to tik geriau. Kaip pasake kitas ismincius, bet nelabai gudras, kai ginklai tyli tada zvanga muzos.