ačiū kas įdėjo originalą, nes perskaičius verimą būtinai norėjosi ieškoti. originalo versija santūri, pasternakiška. vertime - hamletas su ryškia netradicine nuokrypa. ausį nurėžė "akelės", "šlaunis parodo". na ir "bezglosnie smieje" tolokai nuo "prunkščia". sunkus vertimui tekstas, ką padarysi. bet verta būtų dar kartą pabandyti
kur blaszany - gerai pasakyta. gaidžiui lenkai turi kitą pavadinimą. apskritai puikus eilėraštis, alsuojantis finalo džiugesiu. kaip rusai sako, s gibielnym vostorgom
na va, tikras vertėjų varstotas. vieną kitą kirtį ir "smūgį smogia" pataisius - ir moze byc, kaip lenkai sako. ir jau apie aktorių tekstas gaunas, kaip redakcijos turbūt ir buvo sumanyta.
galvojau: atsakyt - neatsakyt, ir taip daug eterio užimu. bet jei esi tik neseniai įsiplūginęs į LM arimus, gal neskaitei mano pasidiskutavimų su vienu jaunu poetu - polonofilu, kuris teigė, kad jam artima lenkiškoji poezijos tradicija, o lietuviškoji - svetima. nesikartosiu. pati lenkų kalba man regis poezijai yra sunki materija, net ir, tarkim, Mickevičių skaitant. o šį tekstą galėjau palyginti ir su Radausku, panaši, kaip pasakytų Navakas, kraujo grupė. būtent šito teksto
Atsiprašau, gerbiamieji, buvau nulūžęs trumpam. Pasitaisau: 3 posmo 2 eilutė turi skambėti taip: "kai durklas tyliai smūgį smogia". Blogai, labai blogai suredagavau, tame pačiame posme du "be garso". Dar kartą nuolankiai atsiprašau.
o gal "iš pasalų štiletas smogia"? "smūgį smogia". bet nežinau ar yra lietuvių kalboj "štiletas". lietuviška būtų: "iš pasalų kirvukas smogia". arba: "iš patalų tėvukas smogia"...
Taip, gerbiamasis, stiletas - lietuviškai būtų mažas durkliukas, bet autoriaus tekste jis smogia ne iš pasalų, o tyliai - cicho. Tiek pat blogai ir "smogia smūgį", beje. Jūsų variantas "iš patalų tėvukas" sudomino. Darbuojuosi toliau.
Strielkūno ranka kirvuką valdo (rules), nori-nenori - tenka pripažint - nestabari, beribė medkirčio-poeto siela. Jo vietoj kitas net nesugalvotų pirmąjį posmelį paskirti nepriklausomybės ryto žadintojui gaidžiui, prileist trumpam žirgų ir juos staiga pakeist konvojum, padabinti (tarsi pinavijom) fatalinio herojaus H kelius "dailiųjų savo kojų" glostančiom "akelėm". - Stipru iš pirmo smūgio, tiesiog biseksi-turbo-totalu! Tas (šlėkta), vaikiška maniera (per stiklą (nežinia tiktai ar balto, ar raudono vyno)), savaip kičiuką sumanęs persipiešt Andrzey`jus B. turėtų žaktelt iš pavydo.
Antruoju taikymu alsuojantis Strielkūnas - jau apšilęs. Jis jau tikras menininkas! Lengva, gerai beržinių malkų-pagalių paskaldžiusia (pakalusia) ranka jis režisuoja Hamletą-artistą. Prieš smogdamas, jis nedreifuoja, nehipernuoja, nemaskatuoja rankom, neimituoja, - paprasčiausiai duoda tąjam minutę-kitą pavaidint: pastato, detaliai apžiūri "glostančiom akelėm" pats, suranda (ir netingi gi), pirštu akliems parodo tąjį esant normaliu, tokiu pačiu kaip mes (visi) - su šlaunim ir krūtim. - Užsirašykit (durniai)!
Trečias kartas (posmas) nemeluoja, liudija - Strielkūnas profas. Tik Tyla ir Smūgis -- mirtina strėlė paleista, be garso, kaip koks bolgas kvapas (į nosį, žinoma) ne į ausis, kad tosios liktų švarios prieš skrodimą.
Pabaigai - dilema-klausimas: kodėl bijo Rimvydo Strielkūno Hamletas vaiduoklio? Klausimas ne mums, nes mums ir taip jau viskas aišku. - Problema su Wiljamu Šekspyru (tas varlianosis šlapias ko tik neprirašė, o pats ar bent kartelį pasibandė, ar nusiprunkštė (ar bent išsišnypštė prieš veidrodį) prieš mirdamas? - taigi, kad ne!), ava.
"O tu kas toks? Pats kvailys... Ne, tu pats kvailys." :) O el. redakcija kokia jautri pasidarė - tiesiog riteriškai galantiška. Simpatizuoja jie tam vs, aiskiai. Cia kazkoks lobizmas - jei ne korupcija. :p
gražu, pavasaris pagaliau, šekspyriškos aistros, korra švelni kaip ofelija, el-redakcija kaip hamleto tėvo šmėkla, kalbanti lietuviškais priežodžiais, ir visa tai dėl kalbos grožio, vertimo kokybės, penktadienio popietė, tuoj išjungiu kopiuterį ir einu kur nors, pasistengsiu nesmūgiuoti ir į veidrodį nežiūrėti, išgersiu šimtą kitą ir tyliai nusileis uždanga. o paskui bus rytoj. viso gero, el-redakcija. labanakt, korra.
Naują skaičiau - labai geras, o kokia juokinga Jakimavičiaus recenzija apie Pogrebnojaus knygą. Pasakojo draugas, kad girdėjo kaip Šlepikas garsiai skaitė Jakučiūnui kavinėje ir abu sprogo iš juoko. Bet ten tikrai geras dalykas.
jakučiūnas turbūt sprogo iš juoko, klausydamas, kaip Šlepikas skaito, deklamuojo ir aktoriauja. :))) Jakimavičiaus rec. graudžiai nejuokinga, iškankinta. O epizodas, kaip OK jį išgelbėjo...Briedas...Teks pravirkdyt Jakimavičių, tegu Korra apgina poetą.
Lenkiskai: kiekvienas tuscias kampas turi simta ausu. Kalbama apie snipus, gal net pasiklausymo aparatus. Todel Hamletas del viso pikto (apie vaiduokli originale nera ne zodzio!) juokiasi be garso. Vertime visa ta siuolaikine uzuomina pradingo.
Kada parašytas eilėraštis? "dailiosios kojelės" ir "nebylus juokas prieš veidrodį" asocijuojasi su scenomis iš 1989 m. A.Wajdos "Hamleto" (IV)Krokuvos Stary Teatr. Hamletą vaidino Teresa Budzisz-K.
Bursa pasimirė dar 57-aisiais, Wajdai gal ir galėjo ką pasufleruoti. Na, o užuomina apie ausis nebūtinai tokia jau šiuolaikinė, vienoj kitoj pily mačiau tokius akustinius-architektūrinius išradimus, kad ir mikrofonų nereikia: vienam salės gale šnipšteli, kitam girdisi. Dar labai geras jo eilėraštis "Provincijos aktorius". Ir daugelis man patinka, nedaug tik spėjo parašyti per 25-eris metus.