Ta bobų vasara atėjo tyliai/ Svarstyklės šaltos nieko nenusvers/ nei meilės, nei nemeilės ubagystės/ iliuzijų seniai nėra, tik pranašystės.
Jau laikas, mano fėja, aš nusčiuvęs/ kai tu skrendi per dangų, uždegi visas spalvas/ kaštai kaip meteoras suliepsnoju/ nors vėl kaip visada tu pradingsti./ Gamta juk niekada nemiega, būkit ramūs/ aš nedejuoju, tik kartais sapnuoju / paukščių taku seniai klejoju/ ir žiemą pūgomis, kurios dejuoja,/ dar auksaburniai, kurių negirdžiu/ vėlyvas vakaras, o rytas dar skaistesnis.
Jeseninšščina. Kad šis autorius ims kalbėti savo balsu, o ne literatūrščinos štampais? Visiškai negana kad gražu, kaip ir ta fotografija, kur irgi "gražu", bet jau kai kas supranta, kad tos grožybės skatiko nevertos. Bet teksto perskaityti nemokat.
Užlipau į antrą aukštą (ko nemėgstu) tik kad pamatyti šitą laikraštį. Galiu pasakyt tik tiek kad šitas manęs nenvylė. Puikus eilėraštis, o kas sako kitaip - meluoja.
ne senoliskas stilius, apskritai, nemoki rasyti lietuviskai (5 klaidos). Akivaizdu, visi tai mato. Kazkoks itartinas stebetojas, naktimis laipo i antra auksta (kur, matyt, stovi kompas), nors to daryti memegsta.
Rožės kaip ir tarei tie "auksaburniai, kurių negirdžiu" be spyglių nebūna. Bet koks polėkis - montana santana tatanka. Iškrist iš ketvirto aukšto, kaip Genys stuksena "pakilsim – krisim ir pabusim".
Akivaizdu yra tik tai, - kad tamsta ieškai kito akyje krislo, savojoje rąsto nematydamas(a). Visa kita nėra jau taip akivaizdu. Visa kita yra daug labiau abejotina nei tamstai gali atrodyti.