Kaip meitėlis,
kaip į skerdyklą varomas meitėlis,
buvau uždarytas į liftą
ir užkeltas į viršutinį jo aukštą,
kriuksėdamas apėjau garbės ratą
ir apuosčiau jo grotas,
pakėliau snukį į dangų,
bet ir ten buvo stogas,
visur buvo stogas ir grotos,
ir niekur dangaus,
lyg meitėlis,
lyg didžiai pagerbtas meitėlis
sukau ratą po rato
virš vakarėjančio,
virš Paryžiaus,
kol vėl buvau įvarytas į liftą
ir nuleistas ant žemės.
labai primena anekdota, kaip Petka klause ciapajevo, kaip ten, eifelio bokste. Ciapajevas sako - paziuriu i kaire - sakes, paziuriu i desine- sakes. Na ir atmintis jusu, pasake petka.
Liudna, jei Litmenis spausdina tokiu "eiliavimus", lidnas vaizdelis
Žinant, kad autorius nemato, eileraštis pasirodė įdomus, nes sužinai, kaip jaučiasi aklasis Eifelio bokste - t.y. būdamas labai aukštai ir uždaroje erdvėje (lifte esančio meitelio metafora) Koks skirtumas, kad tas pastatas yra įžymybė ir dar Paryžiuje.
Eilėraštis tiesiog nuostabus. Sveikinu, Valentą, o dar turint omeny, kad jis yra aklas - toks ironiškas ir autorironiškas eilėraštis - tiesiog puiku, o dar kaip muzikaliai parašytas. Reikia nieko absoliučiai nesuprasti poezijoje, kad jis nepatiktų.
Čia ir be regos turėjimo ar neturėjimo matyti aiškiai, kad puikus eilėraštis - ir nereikia apsimetinėti, ar kabinėtis prie žodžių. Jeigu tu nejunti eilėraščio muzikalumo, tai nieks nekaltas - jį sukuria pasikartojimai, žviegiantys e, o paskui, kai subjektas nustemba ir išsigąsta nieko neradęs ima ošti o ir taip toliau. Galų gale - ritmika, maldos ar raudos, užkeikimo ritmika, tik pagilinanti saviironiją ir kartu suteikianti dramatizmo. Tai juk viskas paviršiuje, reikia būti aklam, kad to nepastebėtum.
a)Ne aš pirma parašiau, kad Alvydas Valenta yra aklas.
b)Mano k daro viską, kas tau, Mari, tipiškai virgin filologei net nesisapnavo. Ir aš tuo džiaugiuosi, o tu neišdrįsti net prisipažinti pati savo veidrodžiui, kad esi nuobodi.
Vieno nemažo lietuvių poeto pasakyta, kad "poezija - tai užbaigtas ir nepriklausomas pasaulis su savo teritorija(...)filosofija",etc.? Tai štai: tokio pasaulio dvelksmas eilėraštyje akivaizdus. Gaila, kad kai kurie komentarininkai savo infantiliškus poetinius įgeidžius bando čia "iškišti" kaip neva tikros poezijos sampratą.
siaip eilerastis neatrodo labai geras is pirmo zvilgsnio. bet kookia homosovietine depresine-savirepresine turistine panorama atsiveria idemiau paziurejus!
labai blogai, kad kazkieno paslaugus liezuvis ikiso autoriaus akluma. tolesnius komentarus buvo galima nuspeti... "nuo kada aklumas - poetine privilegija.." ir visa kita savimi nepatenkintu homunkulu beliberda. Zaviuosi Korra - is tolo.
o siaip piktas ir kompleksuotas mintis geriausiai nuplauna Autechre "Chiastic glide". Ja gydausi pats ir rekomenduoju kitiems. goo night.
Nuo kada lyndėjimas kiaulės būsenoj autoriui reiškia išaukštinta poetinį jausmą, kuriuo verta dalintis su kitais? Pats laikas poetui rimtai gydytis depresiją.
Zurnalas ( ar sitas interneto puslapis) privalejo pries eilerasti l. trumpai pristatyti pati poeta, ir toj trumpoj biografijoj uzsiminti , kad tai- poetas neregys. Tai ABSOLIUCIAI pakeicia skaitytojo santyki su tekstu. Dabargi as tai suzinojau is tik is kazkurio komentaro. O siaip eilerastis, - ypac antrakart perskaitytas, - yra liuks! Sekmes jums, Alvydai.
a.a Antanas Jonynas savo negalia (isgyveno daug poetiskiau). Akivaizdi autoriaus autoironija del neregio vizituojamo Eifelio boksto.Taciau metafora sutiprinti sitam absurdiskam poelgiu - neregio meginimui is Eifelio aukstumu apzvelgti Paryziu -pasirinkta mazu maziausiai nevykusi - i skerdykla varomas meitelis. Autoriui - pagarba del autoironiskai isreiskiamos kancios, taciau jos poetine israiska yra neitin sekminga.
Kita vertus, sutinku su daugelio cia pasakyta mintimi, kad asmeniniai fiziniai trukumai is tiesu ne visada tinkama priezastis griebtis plunksnos - tuomet nestokosime raisu, parasomu poemu apie New Yorko maratona, o kurtieji fantazuos apie Wolfgang Amadeus Mozart polifoniskuma...
kaip silke, kaip i akvariuma teskiama silke. buvau uzdaryta i lifta ir uzgabenta i paskutini jo auksta, issiziojus apejau garbes rata. ir apuosciau glotnius plastiko langus, apuosciau firminius megztukus ir sijonus, ir pajauciau siltus robotu veidus, ir isgirdau sintetini >laba diena>, ir pabegau, greitai... be koju, be sparnu, uztat kaip silke... buvau europoj. ne akla, tik pasimetus, gal pasibjaurejus, gal siaip nesupratus... geras eilerastis, geras poetas, gera ideja! ir visa . ir tiek. ir viso!
as tik galvoju kas ten ji kaip meiteli i ta lifta uzdare. gal del to tas eifelio bokstas ir izymus kad ten per prievarta suvaro visus kaip meitelius - pakelia aukstyn o po to vel suvaro i lifta ir nuleidzia? asmeniska nuomone - kazkoks mazochistiskas tas eilerastis... as ir pati tokia kadaise buvau - kai liudesiu ir kancia megavaus - nes tai atrode gilu ir protinga. dabar kai jauciuos pakankamai laiminga - kvailai man mano pacios tas periodas atrodo.
Lietuva internete
