sėdėjo prie pat gatvės
ant aplūžusio suolo apsilaupiusiais dažais
pro šalį ėjo žmonės, zujo vaikai
verkė kūdikis vežimėly prie krautuvės
tokia nedidele mėlyna berete, kokias nešioja traktorininkai
storu lietpalčiu dar nuo neatmenamų laikų, guminiais
batais aukštais aulais
sėdėjo ir valgė ledus su vafliais
dar dvi porcijos pasidėtos šalia
senas, apšepusiais skruostais
vienas pats sau
autobusams sustojant prie krautuvės
sėdėjo ir valgė ramiai ledus
buvo karšta gegužės pabaiga
magiškas
ratas aplink jį, besiplečiantis
tylos ir vienatvės ratas
Kaip ir kiekvieną paskutinį mėnesio savaitgalį siūlome prisiminti išėjusį poetą ir vieną, jūsų siūlomą eilėraštį. Šį kartą skaitytojas(-a) Anonimas siūlo prisiminti šį Nijolės Miliauskaitės verlibrą iš knygos „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995).
Artūras reiškia daug kultūroj - esu pabėgęs į Kiniją, sorry, bet buvau, tuo metu terrai, berods pinočetikininkas, tegu terra gyvena tarp mirusiųsių. Irgi įdomu.