Vilniuje, mano mielieji, slypi kažkas nesuprantama.
Vien jau dėl to, kad tai išskirtina, nepakartojama,
taip paprastai niekas jo nepamėgdžios.
Vilniuje, mano mielieji, glūdi kažkas nesutramdoma,
kiek perversiška, nes viskas taip x-galimybiškai, įvairiaip atsitinka.
Taip kreivai šleivakojiškai. Taip kur bepažvelgsi todėl.
Jis kvepia marcipanais ir duona su česnaku,
gaivia vėsa, šiušiušiu,
kažkokiu dabarašvienišasnenoriubūti.
Jis šaltas kaip kepenų paštetas, rūkytas,
ir šiltas, lyg seilės, susitelkusios burnoje.
Jis šiepiasi, kai išvysta šiurpulį,
nubėgantį nugara, ir pravirksta,
kai imi jam nesujaudintas priešintis.
Vilnius, tai nieko neduoda, nieko neatima,
jisai tiesiog būna, patogiai įsitaisęs.
Vilnius, mano mielieji, yra kažkas neįkandama.
Jau vien todėl, kad tai išskirtina, nepakartojama,
taip paprastai niekas jo nepamėgdžios.
Žmogus- tai siela egzistuojanti fiziniam kūne. Todel į pasaulį jis reaguoja per regos, klausos, skonio receptorius, ir po to seka atsakomoji sielos reakcija. Manau visa tai vykusiai poetine kalba ir perteikė autorius. Ir aš myliu tokį Vilnių. Linkiu sėkmės kūryboj.
O gal ir gerai,kad toks pavadinimas?!... Ji perskaicius tikiesi pompastisku eiluciu, slovinanciu jau ikyrejusia(su siandienine istorine nuotaika nesuderinama) kunigaiksciu epocha ar ka nors dar didingo girdeta mokyklos suole. Taciau pasijunti ne apgautas o maloniai nustebintas...koks Vilnius artimas,lyg seiles burnoje,koks paprastas,savaip, kiek komiskai jaukus ir tai yra tai,ka sunku pamegdzioti...
O Kolia man sake, kad parashys ailerashti apie Naujininkus, t. y. apie mano, savo ir kitu zadushevnu rebiatu tevyne. Vot tada tam fricu poetui (fashystui nedabytui) bus xana!