 Ly Jun Sun. „Sambūvis – tamsa ir šviesa“ |
„Žvejoti draudžiama“
parašyta ant lentos prie banguojančio vandenyno,
bet aš ką tik sugavau
banginį
ir nebuvau praryta –
tai šie žodžiai laiko banginį mano burnoj.
Šviesoje,
pilkoje it žmogaus pelenai,
mąstau apie banginio būtį
– suprantu,
žemę bučiuojant karštam
tarsi metalas lietui,
kad nieko nėra, ko tikėjausi.
Nėra kito centro pasaulyje sergančiam jūros liga
nei visa, kas juda laisvai...
Ką pagauna
banginio akis?
Iš pirmykštės jūros jis man grasino
kraterio džiaugsmais,
šventa begėdyste.
Mano palengvėjimui jis užpildo
kur kas daugiau nei mano pačios gyvenimas,
kai apie jį svajoju
– arba tam, kad išsekinčiau galimybių šalį,
sutinku jį svaiginančiai nuogą
ir pastebiu,
stebuklui žioruojant ir žeidžiant,
jog aš prarandu savo sielą jo sieloj,
nes jis praranda savo sielą manojoj.
Iš danų kalbos vertė Giedrius Tamaševičius