Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-09-27 nr. 2918

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
 BE PIGAUS VIENADIENIO SKAMBĖJIMO14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• DĖL SIEKIO SAVAVALIAUTI UNIKALIAME VELIUONOS PILIAKALNIŲ KOMPLEKSE3
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
DEGIMAI
4

POEZIJA 
• ELENA KARNAUSKAITĖ17
• ASTA NAMISĖDA5
• Iš II dalies 5 veiksmo.
JOHANN WOLFGANG VON GOETHE
1

KNYGOS 
• Kornelijus Platelis.
O GETEBORGAS?
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
MUZIKA BE SIENŲ
1
• Lina RatkevičIūtė.
KELETAS MUZIKINIŲ NAUJOS LR PROGRAMOS AKCENTŲ
• NAUJAS VYTAUTO KURNICKO DAINŲ RINKINYS1

DAILĖ 
• Jurgita LudavičIenė.
PERKRAUTOS ATMINTIES TALPYKLOS
2

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
LIETUVIŲ AKTORĖ - TEATRO FESTIVALYJE KOLUMBIJOJE
1

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
"KINO ŠOKAS": NEPAGRAŽINTI PROCESAI
• Rasa Paukštytė.
TRUPUTIS IRONIJOS IR SOČIAI VANDENS BEI KRAUJO

KAMPAS 
• Ričardas Šileika.
LIEPA, RUGPJŪTIS
3

KRONIKA 
• Poetinis Druskininkų ruduo 2002 PROGRAMA
• FRANKFURTE - ŠIUOLAIKINĖS LIETUVOS FOTOGRAFIJOS PARODA7
• NAUJA AUTORIŲ TEISIŲ IR GRETUTINIŲ TEISIŲ ĮSTATYMO REDAKCIJA31

DE PROFUNDIS 
• Juozas Gniužda.
SUTRA PRARADUS PINIGINĘ

PIRMASIS

BE PIGAUS VIENADIENIO SKAMBĖJIMO

VDU magistrantūros II kurso studentė AUŠRA TAMALIŪNAITĖ paprašė poetą VYTAUTĄ P.BLOŽĘ pasidalinti prisiminimais apie Nijolę Miliauskaitę

[skaityti komentarus]

iliustracija
Džojos Barysaitės nuotrauka

Man labiausiai rūpi Nijolės Miliauskaitės poezijos ir asmenybės santykis, biografinių momentų atsispindėjimas kūryboje...

Bijau, kad nieko nauja nepasakysiu. Pačioj poezijoj visa tai yra, jos knygose. Ji netgi pati atsisakydavo atsakinėti apie kūrybos ir biografijos sąsajas, išsisukinėdavo: esą jos kūryboje rasite visa tai, tik mokėkite įspėti. Dėl to aš, dabar būdamas kaip ir tam tikras ne tik jos palikimo, bet ir laikysenos paveldėtojas, irgi nelabai turėčiau atvirai pasakotis. Galėčiau gal tik pabrėžti, kad jos kūryba nebuvo rašymas kažkoks iš dausų ar iš fantazijos, ar savęs kildinimas iš ankstesnių literatūrinių palikimų.

Jos pagrindinis principas - ką patyrei, ką išgyvenai, apie tai tiksliausiai ir geriausiai galėsi papasakot, netgi ne apie save kalbėdamas, rinkdamasis, tarkim, kokį baladinio pobūdžio herojų, peles išvedantį iš miesto su švilpyne, arba dar ką nors tokio. Na, jau šiek tiek prasitariau, tad nėr kur trauktis... Jos kūryboje žymūs savų patirčių, nuojautų, nuoskaudų etc. momentai. Ryškiausiai užsifiksavusios buvo būtent nuoskaudos, o į tai ne visais laikais būdavo žiūrima palankiai. Tas jos motyvas, vaikų namų auklėtinės, skaudžiai jautrios, neturinčios savųjų... Tie psichologiniai niuansai, dvasinės traumos, tam tikras slepiamas įžeistumas sutapo gal net su bendra tautos ir daugelio geriausių žmonių situacija. Dabar visi sutiks, kad stebuklų stebuklas buvo mums ta Nepriklausomybė, cenzūros panaikinimas ir taip toliau. Vilčių didelių juk neturėjome. O vilčių netektis, galimas daiktas, yra patirtų psichologinių traumų padarinys. Gal geriausi protai, skaisčiausios sielos, gal dvasininkai kokie puoselėjo daugiau vilčių už tokius žmonelius kaip mes su Nijole. Nelabai dideli optimistai buvome. Štai ėmiau ir šiek tiek prasitariau, bet šiaip ką nors daugiau plėstis nelabai norėčiau. Galėčiau tik prisiimti (su visom klaidom), kad būtent biografijos momentų intensyvus naudojimas kūryboje, o ir šiaip siužetų, tolstant nuo lyriškojo "aš" (dėl ko būdavo man ir priekaištų), kažkada, dar iki mums susiduriant su Nijole, buvo ne kieno kito, o mano plėtojamas, oponuojant kitiems autoriams, kurių eilėraščiai buvo išgalvotai deklaratyvūs, be siužeto, be kokio atskiro veikėjo, vis tas pats vadinamasis "lyrinis herojus". Sovietinėje poezijoje dominavęs toks "lyrinis herojus" dažnai būdavo "idėjiškai pasikaustęs", gal kiek ir su prisiimtom išgalvotom, suvaidintom nuoskaudom - dažniausiai iškentėtų kalėjimų, fronto patirčių, persekiojimų ar panašiai. O privačių autentiškos biografijos momentų tuometinėj poezijoj nelabai rastume. Gal tik Antano Venclovos (juo labiau - dar po kokių dvidešimties metų - Tomo Venclovos) arba Eduardo Mieželaičio kūryboje.

Aš sukau savo kryptimi, norėjau kažką kitaip daryti (kitaip negu kažkiek ir pats buvau daręs). Tad ėmiau naudoti autentišką savo patirčių medžiagą - net ne savo: tėvo kalinio, nekaltai sėdinčio, sesers tremtinės, draugų, pažįstamų, miškuose žuvusių, dar šį bei tą, kas tikrai buvo. Šitie mano vos užčiuopti dalykai įstrigo ir Nijolei (iš ankstyvojo laikotarpio, kai ji dar buvo pirmakursė ar netgi moksleivė). Tada mes susirašinėjom. Manau, tie laiškai kada nors bus paskelbti. Ir tai bus gal tam tikras patikimesnis paliudijimas, nei tai, ką čia dabar šneku, nes galiu visko ir nebeprisiminti, vis dėlto daugiau kaip trisdešimt metų bus prabėgę. Man rūpėjo jos, Nijolės, įdomaus talentingo žmogaus, tam tikras informavimas, na, mokymas... Ryšys buvo tyras, platoniškas, vengiant to, kas gali įsižiebti tarp moters ir vyro (analogiškais atvejais kas dažnai ir įvyksta). Stengiausi išlikt tik mokytoju ir džiaugiausi turįs gabią ir jautrią mokinę. O Nijolė visa tai rinko, dėjo tarp savo herbariumų ir peteliškių kolekcijų į savo archyvus ir saugojo, be abejo, stipriai mane pervertindama. Jinai tarėsi susidūrusi su, na, tarkim, dideliu rašytoju. Atsimenu, vienas ar kitas manęs klausdavo: "Ar tau nieko, kad kai kurie tavo stiliaus elementai atsiduria kitų poetų kūryboje, tarkim, Miliauskaitės, kuri visiškai nieko nepaisydama daug ką iš tavęs perima?" Ne, atsakydavau. Tai man tik garbė. Kaip asmenybė ji išlieka labai savita. Jau vien tuo, kad ji moteris, o ir savotiškas "paslapčių kuparas", ir gal arčiau vaiko pasaulio negu aš. Aš subrendau kaip poetas būdamas trisdešimt kokių penkerių metų, o jinai - būdama septyniolikos ar aštuoniolikos. Taigi joje buvo mažiau nereikalingo balasto, viskas vyko daug intensyviau ir savaimingiau. O kai kurių momentų sutapimas jokiu būdu nesako, kad tai pakartojimas. Pakartoti tik labai formalūs dalykai: grafinis eilėraščio dėstymas, skyryba, frazavimas, t.y. man būdingas verlibras. Iki manęs ji verlibro nelabai ir pažino. Salomėjos tipo rimuotus buvo bandžius rašyt. Ji nevengė mokytis ir dažnai kalbėdavo, kad anksčiau ar vėliau visa tai bus perimta daugelio. Tai kodėl jai bijoti būti pirmajai? Tos reformos gal ir pasiteisino, ir įsitvirtino. Ypač naujosios kartos poezijoj. Tarkim, aš vartojau pasakų leksiką, stilistiką (tatai Nijolė mažiau perėmė), netgi kur specialiai meluojama, tokios tarsi "varžytuvės", kuo neįmanomiau, neįtikinamiau pasakyt, bet kad būtų kuo grakščiau... Tai vadinamieji melų pasakų motyvai. Tai dabar ir kiti naudoja. Ir tik Lietuvoj... Drįsčiau prasitarti, kad Nijolė gal ir pirmoji nujautė, kad visa tai bus perspektyvu, kad poezija anksčiau ar vėliau priims šias naujoves, tai kodėl jai nebūti pirmai? Kad ir daug ko išmokdama, pasisemdama, ji savęs neprarasdavo. Netgi praskaidrino visą tą "konstruktyvizmą" pačia aukščiausia ir tyriausia gaida: autentišku privatumu, uždaru ("užslaptintu") pasauliu, rašydama net be tikslo skelbti. Aš rašiau irgi būdamas ir nespausdinamas, ir cenzūruojamas (daug knygų taip gimė). Bet vis vien turėjau galvoj, kad kada nors visa tai bus spausdinama, tikėdamasis būsimo šios kūrybos priėmimo ir jos poveikio. O Nijolė, jeigu žinot, iš viso nelabai ir ne bet kur spausdino. Ją rast galėjote tik "Metų" žurnale ir "Poezijos pavasaryje". O šiaip niekas nieko neišprašydavo iš jos. Prašyt, tiesa, prašydavo, bet ji eilių neduodavo, ir viskas.

Kodėl ji taip darydavo?

Būgštaudavo, kad poezija netaptų pigaus vienadienio skambėjimo. Dienraštis, kuriame yra tik savaitiniai literatūriniai puslapiai, koks nors "Mūzų malūnas", niekad iš jos nieko, būdavo, neišprašys, nes tai, jai atrodė, ne itin švarus dienraštis. Aplinka, skaitytojas ne tas. O ji nekėlė sau tikslo auklėt, įtvirtint kažką, kurt, tarkim, naują skaitytojų ratą, būt "masalu", daryt kažkokius panašius dalykus. Dėl to jos poezijoje mažiau drastikos, žaismo, sensacingumo (plg. W.Szymborska). Ji rašydavo grynai sau ir suprantančių, gerą poeziją mėgstančių ir atpažįstančių ratui.

Jos buvo labai rafinuotas skonis, ypač dailės ir muzikos. Pačiõs, drįsčiau tarti, aukščiausios prabos. Aš, dvidešimčia metų vyresnis būdamas, daug ką perkrimtęs už ją anksčiau ir jai net "sufleravęs", staiga pastebėjau, kad pradedu nuo jos lyg ir atsilikti. Pradžioj džiaugdavausi, kad ir jinai tą pat ir taip pat vertina, kad perima iš manęs tai, kuo aš žaviuosi. Ne kartą yra dėkojusi, kad, tarkim, Proustą labai anksti mano dėka pažinusi, netgi mano laiškuose, rodos, buvo jai nurodymų - jokių ten prozų neskaityk, pasiimk "Prarasto laiko beieškant", Proustą, ir krimsk, ir to tau gana. Dar Joyce`ą gali skaityti. Bet Joyce`ą jinai ne itin pamėgo. Jai buvo gal per drastiška, net vulgaroka, turiu galvoj "Ulisą", ir ten kitur, pradžioj, kur nieko panašaus ("vulgaroko") nėra, ankstyvasis Joyce`as - labai švarus, - vis vien ji tiek nesižavėjo tada kaip kad aš. Ir buvo gal teisi. Paskui aš jau ėmiau jausti, kad atsilieku nuo subtilaus jos skonio. Mat mažiau skaičiau (grėsė apakimas). Tuo tarpu Nijolė vis didesnė slapukė darėsi. O aš vis tuščiau atvirai kalbėdavau. Kaip kad dabar - išsiplepėdamas. Ryškėjo jos kitoks būdas. Ji nelabai, būdavo, girsis - iš kur kildintinas vienas ar kitas jos eilėraštis, ką ji skaito, kokius, tarkim, Paryžiuj būdama, nusipirko dailės albumus, nebūtinai man net tuoj pat parodys; arba kokias ten parodas aplankė, ką matė, kuo susižavėjo, nebūtinai džiaugsis išsipasakodama. Nijolė, manau, paskutiniu laikotarpiu stipriai mane lenkė. O aš tegalėjau guostis tuo, kad nėra didesnio džiaugsmo, kai pasekėjas tave pralenkia, pasiekdamas daugiau nei tu.

Minėjote susirašinėjimą... Kada pradėjot artimiau bendrauti? Juk kai Nijolė buvo dešimtoj ar vienuoliktoj klasėj, jūsų kūrybą kartais spausdindavo "Moksleivis", taip pat savo poetinius bandymus jam siuntė ir Nijolė...

"Moksleivis" ne itin mane spausdino. Nijolė iš esmės mane pažino vienu "ypu" - perskaičius rinkinį "Iš tylinčios žemės" (1966). Giedriaus Viliūno, Vilniaus universiteto Lituanistikos katedros vedėjo, motina buvo Marijampolės internato lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Nijolės dėstytoja (gal net auklėtoja ar būrelio globėja). Taigi "Iš tylinčios žemės" - mano pirmoji tikresnė knygutė - buvo kai kieno ir pastebėta. Man pačiam tai buvo vidinio perversmo pradžia (sutapo su visiška mano abstinencija). Ir kai Nijolė tą knygelę perskaitė, jai atsivėrė akys. Ji irgi ėmė rašyt verlibru. O visus tos knygelės eilėraščius geriau įsidėjo galvon už mane patį (tai patyriau iš jos po daugelio metų). Visi mano, kad mūsų poezijos atsinaujinimas prasidėjo nuo 71-72-ųjų, t.y. nuo Tomo Venclovos, Sigito Gedos maždaug, Jono Juškaičio ir kitų. Iš tikrųjų to atsinaujinimo pradžia būtų galima laikyti penkeriais metas anksčiau: nuo būtent S. Gedos "Strazdo", o gal ir mano tos pirmosios verlibrinės - "Iš tylinčios žemės". Tai 66-ieji. Manoji buvo pirma knygutė ištisai verlibru, gal koks vienas eilėraštėlis tik rimuotas. Ir Nijolė tai įkvėpė visais plaučiais. Ir kai jai davė literatūrinį namų rašomąjį, jinai pasirinko "Iš tylinčios žemės".

Parašiusi tą rašomąjį, mokytojos Viliūnienės primygtinai raginama, Nijolė išsiuntė man jį kaip autoriui. Nes Viliūnienė jai buvo sakiusi, esą šis poetas nepagrįstai nutylimas, dėl socialinės gal kilmės ar radikalių reformų - savo paties pavyzdžiu, taigi kūriniais, ne vien deklaracijomis. Jam būsią smagu gauti tokį rašinį. Ir atsiuntė. Ir man tai tikrai buvo didelis džiaugsmas. Tarpininkavau, ir jos rašinys buvo paskelbtas "Moksleivyje" (tiesa, su iškraipymais). Na ir aš brūkštelėjau atsakomąjį jai laiškutį, dėkodamas, džiaugdamasis, kad jinai supranta ir vertina tokią poeziją. O džiaugiausi tada ir už ją, kad ji, taip anksti pasukus atsinaujinančios poezijos keliu, gali pasiekti labai daug (tikėjausi: įžvalgi bręsta literatūrologė...). Į tą mano laišką ji atsakė dar kitu laiškučiu. Aš irgi. Ji ėmė prašyt, kad siuntinėčiau jai eilėraščius, kurių man nespausdina, o aš, nujausdamas, kad jie, tie eilėraščiai, gali net žūt (kažkiek man eilėraščių ir žuvo, ir dingo, o kai ką ir pats, perdirbinėdamas, sunaikinau). Tad kai ką ir išsiunčiau jai, ir tik pas ją kai kas gal ir tebus išlikę. Mat senų variantų aš specialiai ir nesaugojau. Jinai paskui, kai jau kartu gyvenom, dėl to "variantų naikinimo" net pykdavo. Ir gali paaiškėti, kad, nuslėpdama nuo manęs, kai ką iš jų ir išsaugojo... Buvau įsitikinęs, kad jeigu seną variantą saugočiau, sukurpęs jau geresnį, nebūtų tai itin kuklu: save jau vertinčiau kaip būsimą kokių nors mokslinių disertacijų ar studentų darbų objektą. Tuo tarpu žymiai rimčiau būtų apie save kritiškiau galvoti. Taigi visokius pirmesnius variantus siuntinėdamas Nijolei, aišku, žinojau, kad tai savotiškas būdas man jų nesunaikinti, kad ji juos pasidės ir savo "vargų kuparuose" laikys... Taigi lyg ir jaučiuosi kaltas (nesilaikęs savo paties nuostatų).

Tokia tad buvo mūsų draugystė. Aš jos, Nijolės, ilgus jau metus susirašinėdamas, nebuvau nė matęs (nors, tiesa, ji man buvo atsiuntusi savo nuotrauką). Ir nesiekiau susitikti. Norėjau išsaugoti šį baladiškai romantišką specifinį ryšį - kaip iš dangaus tau siunčia laiškus panelė, kurios tu nesi net matęs. O abstrakti draugystė, - ar ištvers ji po tiesioginio pokalbio "tarp keturių akių"? O Nijolę tas jos "atitolinimas", tas "tėvo" ar "mokytojo" tonas skaudino. Tiesa, vėliau iš jos sužinojau, kad ji, studijuodama visus penkerius metus Vilniaus universitete, mane dažnai matydavo. Gatvėje sutikdavo, o aš jos paprasčiausiai neatpažindavau prasilenkdamas. Tik nuotraukoj tebuvau matęs, o ir šiaip dažniausiai nudelbdavau akis prasilenkdamas su panelėmis. Pagaliau matydamas, kad galiu sugriaut jos gyvenimą, - jai laikas ištekėti, susirast kur kas tinkamesnį draugą, jos amžiaus, - iš viso bandžiau nutraukti užsitęsusį neakivaizdinį ryšį. Ir pajutau, kokia jai tai gali būti skaudi ir didelė drama. Tačiau ne tiek jai, kiek man blogai baigėsi: patyriau insultą. O jinai tuo metu kaip tik rašė savo diplominį. Norėjo apie mane rašyti, bet nebuvau pakankamai pripažintas, taigi vien apie mane - negalėjo. Pasitenkino tuo, kad leista buvo apie visą tą kartą rašyt, apie kelis poetus. Ji rinko medžiagą - atsakymus į jos pateiktus tiems poetams klausimus. Susitikinėdavo, rodos, ir su Tomu Venclova, ir su Juškaičiu, ir su Geda, su ta maždaug karta. Kai atėjo mano eilė atsakyti į klausimus, jinai turėjo ateiti, bet aš jau po sunkaus insulto gulėjau ligoninėj. Ir tada ji man atsiuntė klausimus paštu. Atsakymai mano tie, kiek prisimenu, buvo gana drastiški. Tiesa, jau buvau (neilgam) išėjęs iš ligoninės, bet buvau dar labai sunkus ligonis. Atsakiau į tuos jos klausimus ir išvažiavau (gyvenau tada Vilniuje) dar ir į Kauno klinikas. Dar ten reikėjo atgulėti. O paskui išvykau į reabilitaciją, į Druskininkus, ir Nijolė jau mane aplankydavo. Ligos mano visos sunkiai, bet lyg ir ėjo į pabaigą. Tiesa, dar tekdavo vis gulėti ir Vilniuje. Ir Nijolė pradėjo mane čia lankyt, ligoninėje, kadangi Irenai Jasiūnaitei* lankyt nebuvo itin lengva. Ji pati priklausė vadinamajai "spec." (kartu su aukščiausiąja nomenklatūra) ligoninei ir poliklinikai, kur buvo rimtesnė priežiūra ir gal net komfortas. Mažų mažiausia - švaru, erdvu, gražu. O aš gulėjau kartu su vadinamąja "darbo liaudimi", taip sakant, su vairuotojais, traktoristais, miško kirtėjais, su prastuomene. Jai ten mane net aplankyt baisu būdavo. Nuo dvoko gerklę gniauždavo. Pradžioj vienam kambary gulėjome net aštuoniolika ligonių, paskui perkėlė mane į geresnę palatą, kur tebuvome aštuoniese. Ji gailėjo manęs, Jasiūnaitė, jai ten lankyt savo vyrą buvo keblus akibrokštas. Ji net įtarinėjo: kad tik nebūčiau nugydytas... O dar kaip man apkraut ją visokiai nupirkinėjimais, parūpinimais ir pasirūpinimais, kada jai, tarkim, premjera čia pat, o jos vaidmuo - pagrindinis? Arba kasdienis įtemptas darbas - iš ryto repeticijos keletą valandų, o vakare - spektaklis, sunkus vaidmuo, publika, aplodismentai: įtampa dar kokioms trim su puse valandos...

Nijolė tada labai noriai ėmė mane lankyt, nupirkinėt, ko reikėjo, tarkim, medaus - turguj, vaistų - pagal receptus ir taip toliau. Ir net apskalbt ėmėsi. Ji jau tada viskuo viskuo ėmė rūpintis.

O ar dar prieš tai, ar kiek vėliau Sigitas Geda, mūsų abiejų geras bičiulis, man maždaug taip sykį pasakė: "Vytautai, kiek tu laiko šitaip draugausi su Nijole? Prabėgs jai tas metas, kai šeimos kuriamos. Ir visa kita... Jau dabar jai dvidešimt penkeri. Tau dabar - itin sunkus metas, o dėl tavęs ji viskam pasiryžusi. Tad arba, arba. Apsispręsk". Na, ir jam taip ar panašiai paakinus, aš ir ryžausi. Nors vis kildavo abejonių: ar nebūsiu aš tik akmuo Nijolei ant kaklo?

Ar buvo tai tik įsimylėjimas? Gal ne vien tai. Tai buvo greičiau jos auka vardan poezijos, neskelbiamos, uždraustos, kurią ji viena pati skaitė, slėpė. O aš? Nelabai ir matęs jos buvau. Nebuvo ji nė ypatinga gražuolė. Poetiška - taip, gryna fantazija man buvo. O jos požiūris, matyt, buvo kiek kitoks. Sykį, neklaususi net leidimo, ėmė ir atvažiavo ji į Druskininkus: lankyti manęs reabilitacijoj. Staiga kažkas įeina į palatą ir sako, kad nusileisčiau žemyn, į rūbinę, ten atvažiavusi "laukia Nijolė Miliauskaitė ir siunčia jum šį hiacintą" (tokia violetinė gėlelė, ir jos, ir mano eilėse, ir laiškuose, rodos, minima, gal net tapo man tada jos, atstumtos, simboliu). Na tai aš gėlelę priėmiau, o nusileist atsisakiau (nervai?). Šiurpiai ją įskaudinau: ji, vėl nė nepamačiusi, išvažiavo atgal tuo lėtuoju "Vilnius-Druskininkai"... Tai buvo baisu. Ir tas hiacintas, tas jos atstūmimas, paskui kaip tik gal ir pažadino mane patį: reikia matytis, važinėti, lankyti, - reikia galų gale būt kartu. "Išnuomuok kambarį kur nors, sakyk, kad kol kas viena gyvensi, o paskui, po reabilitacijos, ateisiąs ir tavo sergantis sužadėtinis, o kas jis toks, kol kas nieko nesakyk". Tai jinai gana greit surado tokį kambarį. Ir tie žmonės nustebo, gal net priblokšti buvo, nes jiems aš buvau lyg ir žinomas. Ar ne jo dainos skamba tokia pavarde? Kaip čia yra? Jiems tai buvo mįslė: ligonis, po insulto, o išsiskiria... Veda kitą... Įtariau, kad aš nelabai jiems tinku. Geriau būtų koks paprastas Nijolės bendraamžis, kokioj redakcijoj ar kur dirbęs, ir panašiai. O čia - buvusi garsenybė, tapusi invalidu, ligoniu: beveik ištisai gulinėja ir dar plaučių ligom serga, o kartais pasitaiko ir psichikos sutrikimų... Jau keletas metų, kai uždraustas buvau, nespausdinamas... Tada ir nutariau, kad reikia turėt tik tokį nuomojamą kambarį Vilniuje, kur laikyčiau savo knygas, rankraščius, kur galėčiau atvažinėti, pabūt dieną kitą, o šiaip reikia neįgrist. Tad ir išvažiavau į Druskininkus. Nijolė vėl pas mane atvažiuodavo pasimatyt. Visi gūžčiojo pečiais: kažkokia avantiūra, gal net trenktumas... Bet mes laikėmės savo: tai mūsų vienų reikalas. Protas mano temte temo, sveikata svyravo. Bet mes laikėmės: jei žūt, žūt kartu, jeigu išsigelbėt, irgi kartu. Kartu su neskelbtais rankraščiais ar net be jų. Ir išlikome. Pamažu atsitiesėme. Pakilau iš duobės. Tikrai: tik Nijolės dėka. Dar po šešerių metų buvau (perestroika!) pradėtas ir spausdinti, ir leisti.

iliustracija
Gintaro Žilio nuotrauka

O kaip Nijolė rašydavo? Pavyzdžiui, ne vieną eilėraštį skaitai, ir susidaro toks įspūdis, kad tai yra spontaniška, kad tai tarp kasdieninių darbų minutei prisėsta, parašyta...

Na, jinai taip skelbdavosi. Jai taip patikdavo, tam tikra poza čia yra. Virtuvėj, ant stalo... Taip kartais ir būdavo, staigių blykstelėjimų, brūkštelėjimų. Bet kad jau tik taip, tai gal ir ne. (Tiesa, pastaraisiais metais, mašinėle daugiausia, tai tikrai virtuvėje ant stalo spausdindavo, kažką virdama ar kepdama.) Daugiausia rašydavo guolyje sukryžiuotom kojom sėdėdama, dažnai vėlai naktį. Jinai ir taisydavo, ir braukydavo, ir net manęs klausdavo patarimų, ir per daug net klausydavo. Aš jau kažkur kažkam esu pasakojęs vieną gana anekdotišką atvejį. Tai buvo, kai paskutinę savo knygą, tą didžiąją rinktinę, ruošė spaudai. Jos buvo pavadinta "Širdies labirintas", tai jau būtų labiau susiję su meilės mįslėmis ar net klystkeliais... O aš siūliau, kad būtų platesnis aspektas. Meilė irgi kad tilptų, bet šiaip galėtų būti ir platesnė prasmė. Tad įkalbėjau ją pakeist, ne "Širdies" daryt, bet "Sielos". Ji sutiko ir net apsidžiaugė. O šiaip tai kažkiek eilėraščių aš jai ir išmėčiau. Ypač iš tų "hinduistinių", manding, jos spontaniškųjų. Sakiau: "Gal čia yra ir tavo apsvaigimo. Kažkas, ne estetinis žavesys, tau juos daro gerus... Yra tam tikros iliuzijos. Tam tikros, na, taikomosios paskirties... O kaip atrodys, kai kito tikėjimo žmogus tatai skaitys? Jokių aureolių nematys, kurios tau galbūt rašant švytėjo..." Paskui ji pati šiek tiek nutolo nuo hinduizmo (nors prieš pabaigą vėl grįžo, mano įkalbėta marmaliavo mantrą). Žodžiu, teko kai ką atidėti, išimti, o antra vertus, - vėl gaila. Tai tam tikra autentika, tam tikras jos gyvenimo tarpsnis. Ir čia vėl tokia dvilypė situacija: ar poezija turi būt kuo geresnė, ar tokia rinktinė turi siekti ir kuo autentiškesnio jos kūrybos raidos paliudijimo? Gal geriau kai ką palikti stalčiuose? Ir jai šį bei tą išmečiau. Kai kurių skyrių pavadinimus kitus pasiūliau... O ji labai viską priėmė, šimtu procentų, nors sakiau pagalvoti tik, dariau tik užuominą, manydamas, kad mažiausiai pusę pasiūlymų jinai atmes, kaip ir pats kad darau, kai kas kitas man ką pasiūlo. Ji, žiūriu, kad visu šimtu procentų viską priima. Tai tada ji ramiausiai miega laiminga, man dėkoja: "Oi, Vytautai, kaip tu man sutvarkei, kaip dabar gerai! Oi, kokia mano galva durna, kaip aš buvau blogai sudėliojus, oi, ačiū tau!" Ir man jau perka visokius šokoladus, viską, iš dėkingumo, o aš per naktį nemiegu, galvoju: "Dieve, toks pasitikėjimas yra labai pavojingas. O kodėl aš jau labai teisingai viską jai pasakiau apie tą jos knygą?" Aš per naktį galvoju, svarstau, ir tarsi koks man pasufleravimas būtų iš aukščiau: va ten padarei klaidą, ten padarei klaidą, ten padarei klaidą. Ir kažkas lyg peikia mane: buvai per griežtas. Kitą rytą aš jai sakau: "Žinai, duok dar sykį man viską peržiūrėti". Ir priduriu: "Žinai, man sąžinė kirba, kad aš ir suklyst galėjau: dėl to bendras rezultatas, tavo knygos tobulumas, žavesys, ar kaip ten pavadinus tą dalyką, - gali tik nukentėti". Na, ir dar kartą peržiūrėjau, prisimindamas naktines savo abejones, susakiau, ką reikėtų grąžinti atgal, kur jinai jau buvo sutikusi atidėti. Ir pavadinimus jau buvo pakaitaliojus, ir eilės tvarką, ir panašiai. O kai visa tai susakiau ir vėl senaip kai kur sudėliojau, vėl ta pati giesmelė: "Oi, Vytautai! Kaip tu man gerai sutvarkei! Oi, aš be tavęs būčiau prapuolus". Sakau: "Aš tave būčiau prapuldęs, o ne tu būtum prapuolusi, aš tau netikusiai patarinėjau, o tu visai nekritiškai viską priėmei. Dabar, sakau, aš priverstas būt atsargesnis. Geriau tegul išlieka tavo autentika". - "Oi kaip gerai, oi kaip gerai, dabar tai tu tikrai jau čia gerai sutvarkei!" Na, žodžiu, aiškiai matau, kad jinai per daug manim pasitiki. Geriau jau, mano akimis žiūrint, galėtų būti ir ne itin tobula, bet tas "netobulumas" yra savita autentika. Apie tai rašo savo dienoraščiuose ir A.Nyka-Niliūnas: tos "klaidos" dažnai ir yra tikrasis kūrybos grožis...

Tai vis dėlto - kaip Nijolė rašydavo? Ar iš tiesų taip spontaniškai, ar svarbus jai buvo poetinis įkvėpimas?

Iš esmės tai paslaptis netgi buvo. Aš nesu iš tų, kurie nors kartą būtų ką nors perskaitę, ko ji nepadavė savo ranka, kas, tarkim, gulėtų ant jos rašomojo stalo. Niekuomet į jos raštelius nesu kaišiojęs nosies. O ji man juodraščių niekad ir neduodavo skaityt, nes akys jau mano seniai buvo silpnos: paduodavo man visuomet jau mašinėle perspausdinus. O po to taisinėdavo ir vėl švariai perspausdindavo, ir vėl rodydavo. Bet tai būdavo visuomet prieš duodant kur nors spausdint. O dar jos primygtinis klausimas būdavo: ar visi eilėraščiai (būdavo, jinai atneša pluoštelį, kokius septynis aštuonis eilėraščius) yra tikrai geri ir verti spausdint? Arba iš viso - kuris iš jų yra silpniausias? Tai nori nenori turi pasakyti, kuris. Paskui žiūriu - to neišsiuntus spausdint. Gedienė skambina, prašo eilių "Metams", žurnalui. Jinai paruošia tris keturis eilėraščius. Sakau: "Klausyk, siųsk dešimt eilėraščių. Jie vis vien ne visus dės, nors bus tada iš ko atsirinkt..." - "Ne, negražu, neetiška, didelė publikacija - tai čia pripažinimas, kad jau aš didelė poetė, kad man priklauso didesnis plotas ten". Turėdavau raginti pateikti visuomet daugiau. Tai štai toks būdavo jos griežtas požiūris. O kiek ji tiesiogiai taisinėdavo, aš nematydavau, ji dažniausiai rašydavo savo kambary vėlai vakare, prie lempos lovoje sėdėdama, arba gal mintyse kažkiek kartais. Lapelių tokių ant stalo gulėdavo, su viena kokia fraze poetine užrašyta, blykstelėjimų galvoj kažkokios versijos, minties, iš kurios gali išsilukštenti šis tas.

Ir pasąmoninių buvo tam tikrų (man problemiškų) aspektų, kylančių iš jos poetinės ekstazės, ko aš truputį, tarkim, egoistiškai, prisibijodavau. Dėl to buvau net neleidęs jai skaityt kai kurių savo turimų senų nespausdintų rankraščių. Nes tai, ką perspausdindavo iš manųjų, neskelbtųjų, kažkas nusėsdavo pasąmonėj, nors, atrodytų, - pasimiršdavo. O jau rašant savo - kažkoks momentas, žiūrėk, iškildavo, kad ir nauju aspektu.

Vieną knygą visą paruošęs esu ne taip seniai (prieš kokius penkerius ar šešerius metus) - jinai vadinasi "Krišna, mano vaikystės žaidimų drauge!", ir ten yra labai netikėtai, specifiškai grybštelta... Tas "vaikystės žaidimų draugas" netikėtas netgi patiems krišnaistams... Bet priimtinas, jiems patikęs, esu jiems kai ką skaitęs, rodęs. Ir Nijolė labai apsidžiaugė tuo, su malonumu perspausdino (kartais murmėdavo, esą jai - "nelabai..."). O čia - savotiškai netikėta: pavaizduot save kaip vaikėzą, kažkur su Krišna - irgi tokiu pat vaikėzu apsimetęs jisai. Ir čia pat - žmonių santykių problematika, sudėtinga: ne apoteozė, patetika, šlovinimas, standartinės panegirikos kartojimas - viso to, kas Krišnai būdinga, fleita, dar kažkas, stovėsena tam tikra jo (trilinka) etc. Tačiau visai nelauktai krypstama į sekso psichologiją, požiūrį į suaugusiųjų (tarnaičių) meilės paslaptis (vaiko ausimis nakčia girdimas). Visa tai tebemiega stalčiuose...

O štai po kelerių metų ir Nijolė išpyškina puikų savo ciklą apie Demetros dukterį Persefonę, kaip apie... savo vaikystės žaidimų draugę. Tiesa, anksčiau netyčia buvau parašęs trumpą eilėraštuką (ir buvo jis paskelbtas "Poezijos pavasaryje") apie tai, kad Demetra Persefonę žiemai nuvaro į požemius, kaip gamtos deivę. Ir Persefonė paskui su pavasariniu atbudimu iš ten, iš tų požemių, išeina. Tada jinai man sykį po daug metų priminė: "Tada jau tu buvai mane atstūmęs, ir mes nesusirašinėjom, o vis dėlto eilėraštį apie mane parašei ir paskelbei. Tai yra vienas iš gražiausių tavo eilėraščių". - "Koks?" - sakau. "Ogi, - sako, - apie Persefonę". Tai aš dvigubai trigubai nustebęs. Pirmiausia, kodėl jis gražiausias? Man iki šiol jis nėra joks gražiausias. Tai supratau: kas jai maloniai glosto širdį, tas ir gražu. Ir dar pridūrė: "Nagi, ar nežinai, taigi vardas Nijolė yra padarytas pagal lietuvių kalbos kažkokias ten šaknis, ir tai reiškia tą patį, kas graikiškai - Persefonė. Ir Nijolė - tai ta lietuvių deivė, kuri žiemai užmigdavo požemiuose".

Aišku, kad jūs Nijolei darėte labai didelę įtaką. Bet yra ir kitų poetų, užsienio autorių... Iš ko ji dar mokėsi? Kas jai dar patiko, kieno kūryba?

Iš poetų tai, galima sakyt, niekas. Nebent Nyka-Niliūnas.

Oi ne! Atsiprašau: ji dar gana anksti susižavėjo Oskaru Milašiumi. Savo pačios ranka nusirašiusi turėjo Vaičiulaičio vertimus. Beje, jai mano tada dedikuojami ir siuntinėjami "preliudai" (o gal ir "groteskai") savo pirmąją kibirkštį buvo gavę bene iš O.Milašiaus (apie tai jai, rodos, buvau prasitaręs).

Bet Nijolė savo eilėraščiuose mini A.Mickevičių, Cz.Miłoszą, kitus vardus...

Mickevičių ji skaitė jau labai vėlai. Jau buvo, galima sakyt, susitupėjusi... Gal jaunystėj kiek buvo skaičius, bet didelės įtakos nepajutau: "Poną Tadą" atrado tik prieš kokius 10-15 metų. Jai proza darė įtaką. Matot, pats geriausias, laisviausias poveikis yra, kai kitų autorių darbai savo abstrakcijomis veikia tavo kūrybą. O tada ir nebūtina, kad tai būtų poezija. Ją labai veikė Kafka, ją labai veikė Marcelis Proustas, dailininkai, dailės kūriniai. Impresionistai ir dar ten visokie kitokie prerafaelitai, užpraeito amžiaus pabaigos visi tokie keisti autoriai, kurie žavėjo psichikos niuansais, nelaimės nuojautom, "fin du siecle", rodos, prancūziškai. Paauglystėje ir vėliau kažkiek veikė gal ir Czesławas Niemenas, dainininkas, toks buvo garsus kažkada lenkų. Ji šiek tiek prancūzų mokėjo, tad jos padedamas aš ir verčiau O.Milašių. Jinai man pažodinius padarydavo, aš tik (su žodynu) pasitikrindavau galimus kitokius prasminius niuansus. Tiesa, ją labai stipriai veikė kino menas (buvo tikra cinemamanė, nors vertino tik šedevrų juostas). O dėl Czesławo Miłoszo, tai neprisimenu, kad ji būtų jo poezija labai žavėjusis, proza - taip. Minimas jos Česius, iš senų panemunės dvarelių, yra jos paauglystės ir jaunystės dievaitis Czesławas Niemenas, mano taip pat labai mėgtas dainininkas (iš jos gal perimtas).

Ji irgi žinojo, kad ankstesnioji poezija vienaip ar kitaip veikia vėlesniąją ir kad tai yra nekūrybingas poveikis: nebereikia "perrašyt" visų išraiškos specifikų. Viskas yra duota. Ir gali būti perimama. Ir ne vien situacijos: mąstymo būdas, grožio elementai, žmogaus psichologijos supratimas, muzikinis (giliąja prasme) kūrinio vystymas, t.y. ritmas plačiąja prasme, kontrastai, pasakotojo psichologinių būsenų drama, planų polifonija etc. Jeigu tiesiogiai mokysies, tai viso šito nereikės išrast, o kartu rizikuot: visa bus padiktuota, visa "materialioji" išraiška, žodinė. Tuo tarpu jeigu mokysies iš Mozarto, jeigu mokysies iš Bacho, iš van Gogh`o, tai čia grožį, ritmą, spalvas (patį jų poveikį) reikės perkelti formaliai į visai kitą sritį. Ji "perkelti" puikiai mokėjo. Ir ji buvo labiau elitinė poetė, pabaigoj bent, negu aš. Aš savo kūryboje neslėpiau tam tikro atšešėlio to, kad esu liudytojas tautos, patirtų įvykių, to, kiek čia iškęsta, kovota, skriaudų būta, viso kito... Net negalvodamas, tai jaučiau savy ir kartais kur reikia, kur nereikia kaišiodavau (kartais simboliškai, perkelta prasme). Faktiškai Nijolė ne mažiau liudija tai nė neužsimindama. Savo "aš" vaizduoja. O visa kita turi išpešt iš konteksto skaitytojas. Arba tokie kaip jūs, mokslo žmonės, turi įžiūrėt, atrast. O išankstinis aiškumas ("kaip ant delno") trukdo kūrinio gilumui, jis praranda mįslės žavesį. Juk, kaip teigia budizmas, nieko išankstinio nereik turėt galvoj, absoliučiai nieko, viskas bus duota. O jei turėsi, kažin ar bus. Budizmas teigia, kad viskas gyvenime turi būti be jokio tikslo. Kūryba yra kūryba: ji irgi absoliučiai be jokio išankstinio tikslo, tai tik kūrybos džiaugsmas, grožio patirties džiaugsmas, etikos niuansų žavesys, - visa tai, jei kūrinyje ras, patirs ir skaitytojas. "Čia ir dabar", ir viskas. Nijolės turbūt tai pasiekta aukščiausiu lygiu. Tikroji kūryba, jei ji aukščiausio registro, - niekam neturi būt angažuota. Ji - neutrali, bešališka, nepavaldi niekam, išskyrus džiaugsmą, kuris glūdi pačioje kūryboje.

Bet buvo kontekstas, buvo situacijos, ir turbūt visa tai darė jai įtaką... Ir kūryboje tai atsispindėjo... Vis dėlto turbūt yra skirtumas, kokiu laikotarpiu kūriniai parašyti, ar, tarkim, tarybiniais metais, ar jau po Atgimimo...

Nelabai yra skirtumo.

Tai jai didelės įtakos neturėjo?

Ne, neturėjo. Ji tiesiog kuo gyveno, tuo gyveno. Ką sugalvodavo rašyt, tą ir rašydavo... Tai, ko jūs klausiat, būtų tarsi rašymo metu jinai galvotų: "Man tas ir tas dar rūpi". Nerašymo metu turi rūpėti. Kas ji pati yra, jos vidinis "aš" formuojamas nuolatos. Tai, kas vyksta, ką skaito, regi, girdi, kas žavi ją, su kuo bendrauja ir t.t. - tai formuoja ją, kaip asmenybę. O paskui, kūrybos metu, nebeišvengiamai (jeigu tikrai jau formavo ją, kaip asmenybę) ji jau kitą save kūrybos akto momentu atskleidžia. Tai pati autentiškiausia savimonė, vidinė forma. Tai, kokią ją daro, tarkim, daug kartų skaitytas (ir ne tik skaitytas, o visos įmanomos jo biografijos išstudijuotos) Franzas Kafka. Netgi istoriografiškai išstudijuota visa ta aplinka, ir net pažįstamų, draugų ratas, aplink Kafką besisukantis, iškasta iš mokslinių darbų, - visa tai buvo jos iš kažkur gauta, rasta, skaityta. Ne tam studijavo, kad užsimanė eilėraštį parašyt ar panašiai. Jai tiesiog įdomu tas buvo. Ir jautė, kad visa tai studijuojant jos pačios asmenybė ieško galimybių plėstis, keistis, gal net augti. Amžinai toks pat kūryboje nebūsi. Kiekvienas bandymas išlaikyti savo autentišką "aš" yra bergždžias, nes kasdien tas "aš" kaip koks žiedas - baigia žydėt ir vysta, vis turim atsinaujinti ir atsinaujinti vis kitais susižavėjimais, kitais žinojimais, kita patirtimi. Tik tada kūryba toliau galės deramai tęstis. Ji iki pat gyvenimo pabaigos buvo labai imli.

Po motinos mirties, po brolio mirties ji nuvažiavo į tėvų, senelių sodybą Keturvalakiuose. Reikėjo rūpintis, kaip parduot visa tai, kaip palikimu dalintis. Tad nuvažiavo ten ir išgyveno kokius tris mėnesius, kas kelintą savaitę trumpam parvažiuodama namo autobusu. Parvažiuodavo, man valgyt pagamindavo ir vėl ten išvykdavo, nes ten negalima buvo ilgam palikt, bus išdaužyta viskas, išvogta, išplėšta. Galų gale visa tai ten pardavė. (Tiesa, paskutinį laikotarpį dar mes kurį laiką su ja ten buvom gyvenę, kai jau sunkiai sirgo jos motina.) O paskui tas gimtinės pardavimas - jinai užfiksavo labai labai stiprius dalykus... Šiek tiek grįžo arčiau tam tikro Lietuvos kaimo gyvenimo, to, ką buvo suvokusi ir pavaizdavusi Ieva Simonaitytė "Aukštujų Šimonių likime", gal dar kažkas kažkur, gal Šatrijos Ragana, gal Ignas Šeinius... Jinai čia pasisėmė tokių labai autentiškų detalių, tikrų problemų - sodybos praradimas, naujų šeimininkų atėjimas, nauja paveldėtojų karta, ir tas toks geras jos linkėjimas tiems naujiesiems sodybos šeimininkams: kad viskas jiems sektųsi, kad gera padermė visa tai pratęstų.

Gal tai kaip tik yra "namai, kuriuose negyvensim"?

Ne. "Namai, kuriuose negyvensim" dar buvo ne prieš pabaigą, ten dar buvo ieškojimas sodybos, va tos, kurią galų gale čia nusipirkom. Jinai apžiūrinėdavo daugybę kaimo namų (kartu su manim) ir paskui visa tai aprašydavo - toks netikėtas užklupimas tų sodybų (su nepasiruošusia šeimininke, kuri sodybą ir namus aprodo). Ji kartais šį tą tik pasižymėdavo, kol kas nerašydavo. Renkasi, lanko, kažkas kaip Gogolio "Mirusiose sielose" - Čičikovas irgi supirkinėdavo sielas, po dvarvietes važinėdamas, tuos keistus šeimininkus lankydamas. Ji tarsi irgi tas sielas... na, ne - tik aprašinėdavo. Žvilgsnis kiek "kafkiškas" - ir jos, ir Gogolio... Taip ir užsifiksavo (savo kampo beieškant) visa ta specifiška aplinka, psichologiškai labai ryškūs, dar gyvi (ar jau ir ne) žmonės. Tik tiek, kad čia ne ji parduoda (netenka), ji tik renkasi, perka, tad buvo lyg ir truputį žiūrėjimas toks santūresnis: į kitus, iš šono. O paskutinis tas... "Sielos labirinte" ta paskutinioji dalis, pridurta, tie neskelbti eilėraščiai - tai dar viena galėjusi būti atskira knyga. Tie keletas eilėraščių - jos naktigultai tuščiam name, kur visi jau išmirę: senoliai, tėvai, brolis - gana įtempta situacija, kaip kokiam siaubo filme... Ji mėgdavo siaubo filmus. Su visokiais ten vaiduokliais, su visokiais šikšnosparniais, pelėdom ir vampyrais. Ir ten jinai taip pavaizduodavo realistiškai ir labai gražiai su tokiu labai dideliu atsivėrimu, nes tai buvo apie ją, apie jos kraujo, giminės tęsinį, apie jos vaikystės ir tėvų vaikystės namus. Tai jau buvo visai kitaip negu "Namai, kuriuose negyvensim": tam ilgai buvo ruoštasi. Išmokta analizuot, suprast. Apie tai kalbėt mokytasi būtent "Namuose, kuriuose negyvensim". O "Sielos labirinte" jau grįžta prie gal ne tiek groteskiško, kiek psichologinio realizmo. Aš tą paskutinį skyrių labai vertinau, gyriau. Nors ji tylėdavo, buvo jau ligonė ir jau nebemokėjo taip džiaugtis, kaip anksčiau. Bet turbūt jai tai buvo smagu išgirsti. Paskui ir iš kitų girdėjau: daug kas tuos paskutinius jos eilėraščius taip vertino.

__________

* Irena Jasiūnaitė - dainininkė, buvusi Vytauto P.Bložės žmona.

 

Skaitytojų vertinimai


562. moteris, į literatūrą einanti pati2002-09-26 23:46
Labai puiki publikacija. Kelia daug minčių. Tik kažkodėl įtartinas tas Bložės susireikšminimas: vyras atvedė į literatūrą (kultūrą) moterį. Galiu garantuot, kad moters studijose šis pavyzdys bus ilgai cituojamas ir įvairiai interpretuojamas. Vien mintis, jos Miliauskaitė ėmė slėptis, nesakyti nei ką skaito, nei ką rašo išduoda buvusią kūrybinę vyro ir moters intrigą. Šaunuolė magistrantė, kad tuo pasidomėjo.

563. xX2002-09-27 08:30
Nuostabus straipsnis, įdomi tema, taiklūs klausimai. Tik gal reikėjo trumputės Miliauskaitės biografijos. Gaila, kad ji, kaip ir Gavelis, netikėtai mus paliko... Kartu vis labiau įsitikinu, kad tarp mūsų turi būti ir yra asmenybių, kurių mes nepastebim dėl to, kad jos lengvai nesiduoda pastebimos. Kažkoks paradoksas - to, ko labiausiai mums reikia, mes nematome, o kas trukdo mums, tie lenda ir lenda į akis.

573. @2002-09-28 08:45
Publikacija įsidėmėtina, gaila, kad nepaskelbti ankstyvojo abiejų poetų susirašinėjimo laiškai (bent jų ištraukos). Žinant, kaip V.P.Bložė "mėto pėdas" pateikdamas eilėraščių sukūrimo datas, tenka baimintis, kad nebūtų ir tie svarbūs dokumentai sufalsifikuoti.

597. Rolandas :-) 2002-10-01 12:09
Gražu, vertinga. Ačiū už mokymą pažinti ir suprasti...

1576. remyga :-( 2003-04-01 07:24
Kokios cia nesamones ir kas gali cia skaityti vejei kazkokie X-(

4814. opjiiop[oiojo[ijoij :-) 2003-11-10 19:24
okp`ok`p`poj`o`op

6752. Gediminas :-) 2004-03-09 21:32
kadangi ši poetė labai mažai viešumoje, tai man labai pravertė ši informacija jos eilėraščio analizės bei interpretacijos įžangai, ačiū :) P.S. Galėtų ir daugiau būti panašių kai kurių kūrėjų autobiografijos momentų

16324. Lelešiūtė :-( 2005-05-08 19:49
xaxaxa... :) :D :P

18177. ald :-) 2005-08-25 22:29
aciu labai patiko. Remyga tu glusius!

50511. Di. :-) 2008-12-26 23:16
Ačiū.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 175 iš 175 
21:00:25 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba