 Agnės Kučinskaitės nuotrauka |
* * *
Pasisveikindama suplazda sutema
tartum kosminė paukštė, sugriebusi auką.
Mes jau atsisveikiname, ir mama
prašo puoselėt nežinią, gal pasisaugot.
Nes, aišku, po josios mirties ne visi
kambariai bus namuos. Lyg ne tai nutylėję,
ką reiktų, svečiai dings. Ir gal per šviesi
lempa spigins į naktį lyg į prakartėlę.
Ir bus nuo savęs paties baugiai šviesu,
tartum bėgčiau – širdingam padėt prieš protingą.
Nepuoselėt atsiminimų visų,
tiktai tuos, kur bejėgiai ar be žinios dingę.
Nepuoselėti įžvalgėlių gilių,
kurių pragarmėj žinios šiurpiai atrodo.
O puoselėt nežinią, aišku, galiu,
kada puoselėju biblioteką ar sodą –
kaip vietą sielovaizdyje ar labai
skaidrioj būsenoj, kur, žinomybei nedylant,
turiu nutylėt, ką gražiausi varpai
pabaigoj – jeigu skamba – nutyli, nutyli.