Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-05-10 nr. 2898

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
 (1877, Čerėja - 1939, Paryžius).
OSKARAS MILAŠIUS
7
• OSKARO MILAŠIAUS METINĖMS
• TRUMPAI
• KITAME SAVAITRAŠČIO NUMERYJE

SVEIKINAME 
• VIOLETĄ KELERTIENĘ3
• JONĄ MIKELINSKĄ2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI3
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VAIKAI VALSTYBĖJE - KAIP ŠAPAS AKYJE
1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
"SUGRĮŽTANTIS" STASYS SANTVARAS
1
• Jurgita Skiotytė.
SKAMBINA EDVINAS MINKŠTIMAS
3

DAILĖ 
• Tomas Mickonis.
V. K. JONYNO JUBILIEJUI
• Rasa Andriušytė.
LINA JONIKIENĖ, TEKSTILĖS FEMINA SIRENA

TEATRAS 
• Ingrida Daunoravičiūtė.
ONA RYMAITĖ
• Audronė Girdzijauskaitė.
ŠVEDIJOS PROVINCIJOJE MASKVA NEEGZISTUOJA
• KRITIKAI APIE CEZARIO SPEKTAKLIUS

ŠOKIS 
• Aliodija Ruzgaitė.
ŠEŠTASIS ŠOKIO FESTIVALIS

PROZA 
• Antanas Bieliauskas.
DANTYS DYKUMOJE
1
• Antanas Bieliauskas.
ŠUNYS

POEZIJA 
• SEAMUS HEANEY

KNYGOS 
• Eugenijus Ignatavičius.
RENESANSO ŠVIESUOLIS - VILNIUJE
• KAS BIJO JONO MIKELINSKO?1
• NAUJOS KNYGOS1

KRONIKA 
• Marius Glinskas.
KAS KURIA, KAS KURPIA, KAS PAKULAS VELIA...
25
• Ridas Viskauskas.
DAILININKO TEATRAS - AKTORIŲ RANKOSE
1
• Rima Aukštuolytė.
PARODOS STASIO VAINIŪNO NAMUOSE

ATSIMINIMAI 
• Eugenija Karoblienė.
ŽEMĖS KRYŽIUS

SKELBIMAI 
• KULTŪROS MINISTERIJA
• POEZIJOS PAVASARIO PROGRAMA
• MOKSLEIVIAMS IR MOKYTOJAMS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
GAUDEAMUS
• Tadas DESPERADAS.
VSIO CHOROŠO, PREKRASNAJA MARKIZA

DE PROFUNDIS 
• Tomas Arūnas Rudokas.
ŠACHMATAI
1

PIRMASIS

OSKARAS MILAŠIUS

(1877, Čerėja - 1939, Paryžius)

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lino Spurgos plakatas, skirtas Oskaro Milašiaus 125-mečiui

Gegužės 28 dieną minėsime 125-ąsias Oskaro Milašiaus gimimo metines. Pradedame spausdinti šiai datai skirtus rašinius. Publikacijas remia Lietuvos kultūros ministerija.

Apie O.Milašių pasakoja humanitarinių mokslų daktarė GENOVAITĖ DRUČKUTĖ ir knygos "Septynios vienatvės Paryžiuje" autorius LAIMONAS TAPINAS. Pokalbį, kuris buvo transliuotas per Lietuvos radiją, veda ASTRIDA PETRAITYTĖ.

Pirmiausia norėčiau pasiteirauti: ar Jūsų patriotinių ambicijų neužgauna tai, kad Milašių mes pristatome kaip prancūzų poetą?

L.T. Tai visados problema, kai kalbama apie kūrėją, kuris reiškėsi kelių kultūrų sankirtoje: iki šiol ginčijamasi, ar A.Mickevičius lenkų, ar lietuvių poetas, ginčijamasi ir dėl Jurgio Baltrušaičio. Lygiai taip sunku vienu žodžiu pasakyti: kas buvo Oskaras Milašius. Galėčiau pacituoti, manau, labai tiksliai suformuluotą dr. J.Mardrus"o, filosofo ir Rytų kultūrų tyrinėtojo, mintį, kurią jis išsakė Paryžiuje, vakarėlyje, skirtame Milašiaus dešimties metų diplomatinio darbo sukakčiai: "Aš keliu taurę už ministrą ir poetą Oskarą Milašių, kuris pristatė Prancūziją Lietuvai ir Lietuvą Prancūzijai". Tai tiksliai ir gražiai pasakyta; po to dar jis pasakė: "Man malonu šiame vakare būti kartu su poetu Oskaru Milašiumi, kuris yra tiek pat Lietuvos, kiek ir Prancūzijos".

G.D. Man taip pat atrodo, kad dėl Oskaro Milašiaus lietuviškumo yra panašiai kaip dėl Adomo Mickevičiaus. Mano patriotinių jausmų neužgauna tai, kad Milašius pristatomas kaip prancūzų poetas. Laikausi nuomonės, jog kalba nulemia rašytojo priklausomybę vienai ar kitai literatūrai, o visa Oskaro Milašiaus kūryba yra parašyta prancūziškai. Kita vertus, žinome, kokią svarbią, neginčijamą vietą Lietuva užima Milašiaus pasaulėjautoje, kūryboje, diplomatinėje veikloje. Apibendrinčiau taip: savo protu, mąstymo būdu, kultūra, kalba Milašius yra prancūzas, širdimi ir siela - lietuvis; jo, kaip poeto, įkvėpimas kyla iš lietuviškų šaltinių - tai esminis dalykas, norint suprasti jo kūrybą. Į prancūzų literatūrą Oskaras Milašius atnešė "naują dvelksmą" (V.Hugo žodžius, pasakytus apie Ch.Baudelaire"ą, pritaikau Milašiui). Milašiaus balsas prancūzų literatūroje vienintelis, nepakartojamas, galbūt netgi lietuviškas; šį savitumą pajuto jau pirmųjų jo poezijos knygų skaitytojai.

Milašiaus lietuviškieji kūrybos šaltiniai, matyt, yra "ištryškę" vaikystės žemėje… Man gana paslaptingai ir romantiškai skamba jo gimtinės pavadinimas - Čerėja, bet tos romantikos, regis, jis ne tiek daug savo vaikystėje patyrė?

L.T. Jo vaikystė, jo tėvai, jo gimtoji vieta yra tas šaltinis, kuris visą gyvenimą maitino jo kūrybą, nepaisant to, kad jo vaikystė nebuvo itin lengva. Oskaro tėvas, Vladislovas Milošas, karininkas, kilęs iš senos lietuvių bajorų giminės, buvo pasiutusio temperamento, keistuolis ir originalas, kuris nedaug dėmesio skyrė mažojo sūnaus auklėjimui; jį labiau traukė arkliai, kortos, ūžavimai su bajorais, išvykos į Vieną, Paryžių, Peterburgą ar Varšuvą, kur jis lankydavosi operose ir restoranuose, palikdamas mažąjį Oskarą Čerėjoje su mama ar tarnais. Gana komplikuoti buvo Oskaro santykiai ir su motina, kurios tėvas buvo žydas, nuomavęs smuklę nedideliame Lenkijos miestelyje, taip pat mokęs vaikus hebrajų kalbos. Motinos padėtis Čerėjoje ir Milošų giminėje buvo gana komplikuota; ilgą laiką jie gyveno nesusituokę, kadangi ponia Rozalija buvo žydė; ji kentė bajoriškosios Milošų giminės neprielankumą, panieką, o kartais ir grubesnį santykių demonstravimą. Kita vertus, Rozalijai teko visi Čerėjos ūkio darbai ir rūpesčiai (kaip minėjau, ponas Vladislovas čia lankėsi ne per dažniausiai). Bet motinai kartais užeidavo isteriški švelnumo priepuoliai, nuo kurių mažasis Milašius bėgdavo slėptis į savo numylėtąją oranžeriją; gal būtent dėl to jis vėliau apie motiną parašys tokius skaudžius žodžius, jog tai buvo gana bjaurus sutvėrimas (nors jis mylėjo ir prisiminė motiną visą gyvenimą). Nepaisant tokios komplikuotos vaikystės, Čerėja Milašiui buvo jo užburtoji šalis - gal ir pats žodis išreiškė šios vietovės paslaptingumą (Čerėja - iš žodžio "čerėti", "kerėti", "burtai"). Milašius, jau suaugęs vyras, mintyse ir sapnuose vis svajos čia grįžti, apie tai rašys savo poezijoje.

G.D. Iš tiesų, priminėte ir man tarminį žodį "čerauninkas", "čerauninkė" - burtininkas, burtininkė. Daug yra prirašyta apie liūdną, vienišą, apleistą Oskaro Milašiaus vaikystę - ir straipsniuose, ir knygose, populiariose publikacijose. Jūsų, gerbiamasis Laimonai Tapinai, knygoje įspūdingai atkuriama Čerėjos atmosfera, vaikystės laikas atkampiame miestelyje, gąsdinančios tėvo keistenybės, motinos atšiaurumas; netgi šitų dviejų žmonių santuoka - tai iššūkis, su kuriuo taip ir nesusitaikė nei Vladislovo Milašiaus giminės, nei jų kilmingieji kaimynai…

L.T. …nei jis pats.

G.D. Būsimo poeto bičiuliai - sodas, mažoji žaidimų draugė, tikra ar išgalvota, oranžerija, knygos, protėvių portretų galerija, sutemos. Vaikystė Čerėjoje pažymėjo Milašių neišdildomu ženklu visam gyvenimui, tapo jo kūrybos, dvasinių ieškojimų, mistinių įžvalgų išeities tašku.

L.T. Viena detalė: vaikystės draugė tikrai nebuvo išgalvota. Milašiaus poezijoje ji iškyla vis kitokiais vardais - ir Fani, ir Lali, ir kitais. Regis, tai bus buvusi Čerėjos valstietė Ksenia Minovič. Man dar teko ją sutikti Čerėjoje, jai jau buvo daugiau kaip devyniasdešimt metų. Ji prisiminė Oskarą dar visai mažutį - švarų, gražų berniuką, aprengtą jūreivišku kostiumėliu; ir šis berniukas dažnai pakviesdavo ją pažaisti į savo sodą. Man įstrigo vienas Milašiaus posmas, kuriame jis rašo: "Aš neturėjau, žindyve, nei tėvo, nei motinos. Vien tik beprotybė ir šaltis klajojo po mūsų namus". Ir tai jokia metafora, tai Čerėjos dvaro atmosfera, kur nuolat būdavo šalta, net ir mėlynajame Oskaro kambaryje, kuris buvo labai didelis ir menkai kūrenamas; "beprotybė" - tai, matyt, turima galvoje tėvo nerviniai sutrikimai, jo persekiojimo manija, kai galiausiai jis užbaigė gyvenimą, pats perskrodęs kardu sau pilvą, sukrėsdamas visą šeimą ir labiausiai - mažąjį Oskarą.

Gana anksti Oskaras Milašius buvo išplėštas iš savo vaikystės namų. Kuo gi jam tapo Paryžius - tremties ar prieglobsčio vieta? Šiaip ar taip, būtent Paryžiuje jis įgijo tokią plačią erudiciją.

L.T. Apie Paryžių irgi negalima pasakyti vienu žodžiu - kas jis buvo Milašiui. Jau suaugęs jis rašė: "Paryžius iš tolo yra idealiausia vieta pasaulyje ir tikrovėje - nepakenčiamas miestas". Mintį apie "nepakenčiamą miestą" Milašiui, matyt, sukėlė jo komplikuoti santykiai su literatūriniu pasauliu, su kritikais, kurie gana šaltai sutiko jo pirmuosius poezijos bandymus, pirmąsias knygas; vėliau buvo ir gana dramatiškų atvejų - išsišaipyta iš puikių jo kūrinių. Kita vertus, Astrida visiškai teisi, sakydama, kad Paryžius - jo erudicijos įgijimo vieta; čia jis įgijo išsilavinimą, baigė mokslus, susipažino su daugybe - jei ne su visais - garsiausiais Paryžiaus poetais, su daugeliu jų susidraugavo, lankėsi salonuose, kavinėse, o tai sudaro tikrai žavią, nepakartojamą ir intelektualiai labai turtingą šio miesto dvasią.

G.D. Į šį klausimą iš tiesų sunku vienaprasmiškai atsakyti: Paryžius jam ir tremties vieta, ir prieglobstis. Galima įsivaizduoti mažąjį Oskarą Milašių, kurį 1889 m. tėvai atveža į Paryžių; patys trumpam įsikuria Nicolo gatvėje. Oskaras atiduodamas mokytis į garsų (ir tuo metu, ir šiais laikais) Janson-de-Sailly licėjų - mat tėvas jam norėjo suteikti prancūzišką išsilavinimą. Atrodo, netrukus tėvai išvažiuoja į Varšuvą, iš ten grįžta į Čerėją. Oskaras Milašius atsiduria internate kartu su daugeliu kitų berniukų, kurių tėvai gyvena kaime ar provincijoje. Į Čerėją pirmąkart jis sugrįžta po kelerių metų, jau būdamas paauglys, beveik jaunuolis. Oskaras Milašius galėjo jaustis ir kiek apleistas, ir pamirštas, ir atitolintas nuo gimtinės ir tėvų. Tačiau jis mokėsi puikiai, draugus, mokytojus stebino savo sugebėjimais; mokymasis, pažintis su literatūra ir filosofija jam buvo tarsi dvasinis prieglobstis. Baigęs licėjų, Milašius trejetą metų studijavo Luvro ir Rytų kalbų mokyklose. Norėčiau paminėti, kad Oskarą Milašių mokė žinomi to meto pedagogai Edouard"as Petit, Julesas de Strada, Jeanas Lombard"as; Rytų kalbų mokykloje jo hebrajų rašto studijoms vadovavo profesorius Eugene"as Ledrainas, kuris žinomas kaip autoritetingas Biblijos vertėjas. Milašius įgijo puikų išsilavinimą, kurį turtino visą gyvenimą; jo erudicija stulbina; jis kalbėjo ir rašė tobula prancūzų kalba (šiuolaikinių jo kūrybos tyrinėtojų požiūriu, jo kalba primena didžiųjų XVIII a. enciklopedistų kalbą). Milašius išmoko keletą užsienio kalbų, jomis gerai kalbėjo. Norėčiau pabrėžti "poetinės tremties" Paryžiuje pasekmes - tai nuolatinės kūrybos temos ir motyvai: gimtinė, vaikystės namų ilgesys, praeitis, kuri tapo "mitu", praeities prisiminimas, nenumaldomas laiko bėgsmas, viską paverčiantis šešėliais ir iliuzija.

L.T. Mes iš tiesų jo kūryboje nerastume teigiamų motyvų, liudijančių, kad jis Paryžiuje jautėsi kaip namuose. Negalime pamiršti jo atsidusimo: "O namai, kodėl išleidote, kodėl nesulaikėt manęs?"

iliustracija
Oskaras Milašius

Atrodo, Milašius skausmingai suvokė ir bohemiškąjį savo jaunystės tarpsnį? Jis literatūroje debiutavo rinkiniu "Nuopuolių poema" - galbūt tą savo gyvenimo tarpsnį ir vertino kaip "nuopuolį"?

G.D. Galima būtų atsakyti: taip; nors tai taip pat būtų perdėm paprasta. Oskaras Milašius kurti pradėjo, dar mokydamasis licėjuje; jo mokytojas E.Petit ragino tęsti šiuos poetinius bandymus, gal ir nelabai vykusius. Beje, dabar pirmieji jo eilėraščiai, pavadinti "Suplėšytas sąsiuvinis", yra paskelbti viename "Raštų" tome. Manyčiau, kad visa XIX amžiaus pabaiga buvo palanki poetinei kūrybai skleistis: vienu metu reiškėsi daugybė krypčių, srovių ir srovelių (simbolizmas, neoromantizmas, impresionizmas, natūralizmas ir kt.). O.Milašius gyvai viskuo domėjosi. Aišku, jis gyveno ir nerūpestingą bohemišką gyvenimą. "Dviejuose politiniuose mesianizmuose" jis prisimena draugystę su O.Wilde"u, P.Fortu, J.Moreasu, Remy de Gourmont"u ir kitais daugiau ar mažiau pagarsėjusiais poetais, mini populiarias to meto literatūrines kavines, kuriose buvo pamėgęs lankytis. O.Milašių savo atsiminimuose mini ir kitos to meto asmenybės, šiuo metu kiek primirštos; pavyzdžiui, Andre Salmonas cituoja O.Wilde"o žodžius, pasakytus, matyt, kavinėje jį apsupusiems draugams: parodęs į J.Moreasą, jis pasakė: "Štai poetas", o parodęs į O.Milašių - "Štai poezija". Galėtume spėti, kad artimiausi draugai suprato neįprastą, stebinantį Oskaro Milašiaus genijų, jo asmenybės kitoniškumą. "Nuopuolių poema" ("Le Poeme de Decadences") išleista pačioje amžiaus pabaigoje, 1899 m. gruodžio 2 dieną. Deja, į ją beveik niekas neatkreipė dėmesio - nebent P.Fortas, kuriam nepatiko knygos pavadinimas, bet eilės jį užbūrė. Dėl šio pavadinimo - "Nuopuolių poema" - O.Milašius ilgai buvo tituluojamas kaip "pavėlavęs simbolistas". Nedidelėje pirmoje knygelėje aiškiai matyti ir romantikų, ir Baudelaire"o, ir Mallarme mokyklos įtaka; čia randame jau minėtą vaikystės ilgesį; tiesa, ryšys su praeitimi punktyriškas, viskas labai neapibrėžta, miglota; kokia nors konkretesnė vaikystės namų detalė visados yra palydima epiteto, išreiškiančio nebūtį: "kadaise", "kažkur", "seniai". Pirmojoje knygoje iškyla kita svarbi O.Milašiaus kūrybos tema, kurios jis nepaliks visoje savo poetinėje kūryboje, - tai moters ir meilės tema. Knygoje "Nuopuolių poema" yra skyrius "Moterys ir šešėliai"; vienos moterys, kurias jis vadina Alienora, Salomėja, - tai kūnas, geidulingumas, nuodėmė, kitos - šešėliai. Fani, Lali ar Lilija - tai bekūnės, bemaž tik poeto vaizduotėje egzistuojančios būtybės, neatsiejamos nuo vaikystės atisiminimų, nuo ūksmingo Čerėjos parko; ir vienos, ir kitos moterys - ir kūniškosios, ir bekūnės - poetą nenumaldomai traukia. Žvelgiant iš prancūzų literatūros perspektyvos, galima būtų manyti, jog "Nuopuolių poema" neverta dėmesio: apie visa tai rašė daugybė ir gerų, ir vidutiniškų poetų, tad kodėl gi mes šią knygą laikome savita? Manyčiau, jos savitumą sudaro tai, kad įprastomis poetinėmis priemonėmis ir temomis Milašius išsako jo sielą apėmusį nerimą, intensyviai išgyvenamą neviltį; jo kančia nėra poetinis eksperimentas, nėra poza - tai skaudi patirtis.

L.T. Pritardamas išsakytoms mintims, norėčiau pažymėti, jog "Nuopuolių poema" nustebino bičiulius ir draugus, pažinojusius Milašių kaip kupiną gyvenimo džiaugsmo elegantišką džentelmeną, - nustebino būtent tuo intensyviu vidiniu gyvenimu, kančia, pasibjaurėjimu savo gyvenamu išoriniu gyvenimu, regis, pakankamai palaidu ir nerūpestingu. Išties Milašius savo pirmojoje knygoje sugebėjo kritiškai apmąstyti savo gyvenimą ir perteikti tai labai meniškais vaizdais.

G.D. Kontrastas tarp išorės, regimybės ir vidinio gyvenimo yra didžiulis. Vėl pasitelksiu A.Salmono įspūdžius: Milašius, anot jo, buvęs nerūpestingas, bohemiškas jaunuolis, kvatodavęsis užkrečiamu juoku, linksminęs visus draugus, žavėdavęs moteris išgalvotomis istorijomis; sėdėdamas kurioje nors literatų pamėgtoje kavinėje, jis galėdavo tuoj pat sukurti romantišką, su siaubo elementais istoriją ir taip ją papasakoti, kad visi patikėdavo. Ko gero, linksmybių draugužiai matė tik išorinę pusę, net neįtardami labai intensyvios vidinės veiklos.

Galiu prisipažinti, kad man taip pat šiek tiek mįslė yra tas lyg ir vienatvės demonas, persekiojęs Milašių. Žinome, kad bent tam tikru periodu jis nuolat iš Paryžiaus "bėgdavo" - važiuodavo tai vienur, tai kitur, niekur ilgiau nesustodamas; tuo laikotarpiu, matyt, jis išleido ir knygą "Septynios vienatvės". Iš tiesų, taip ir lieka neaišku: kodėl gi šis turtingas, elegantiškas jaunuolis, turintis tokių pažinčių, puikų išsilavinimą, vis kažko šiame gyvenime neranda?

L.T. Milašiaus klajonės po baisios dvasinės krizės 1901 m., kada jis bandė nusižudyti, sudarė reikšmingą jo gyvenimo dalį - tuo metu jis išmaišė pusę Europos, lankydamasis pirmiausia ne turistų pamėgtose vietose, ne teatruose, muziejuose, o niūriuose užkampiuose - purvinose Soho gatvelėse ar Varšuvos gete. Pats jis yra taip pareiškęs: "Kelionės yra ne mėginimas pakeisti vietą, o epochą". Taigi Milašius, jau suaugęs vyras, sakyčiau, gan naiviai ir net infantiliai svajojo apie galimybę grįžti į vaikystę, gražiausią savo gyvenimo laikotarpį. Kaip jis pats rašė, važinėdamas po Europą, po tas niūrias, purvinas vietas, lankydamas bordelius, restoranus, jis ieškojo "savo pražuvusios sielos".

G.D. Klajonės, blaškymasis po daugybę Europos šalių (berods jis apsilankė ir keliuose Šiaurės Afrikos kraštuose), matyt, buvo lyg auklėjimasis. Pavadinčiau tai "auklėjimo romanu", turėdama galvoje seną literatūrinę tradiciją: išvykstama į svečius kraštus įgyti naujos patirties, patirti tai, ko dar nežinai, o kartu - atrasti save. Man Milašiaus klajonės yra jo dvasinės raidos, nueito sudėtingo kelio metafora, poetinė išraiška. Be to, jei prisiminsime romantikus, kelionės, svetimų kraštų egzotika buvo "amžiaus sielvarto" gydymo būdas. Milašiaus klajones, kaip žinau, nutraukė Pirmasis pasaulinis karas; jis grįžo į Paryžių ir nuo to laiko, galima sakyti, pastoviai čia įsikūrė. Aš vis dėlto teigčiau, kad Paryžius su savo nepakartojama laisvės atmosfera buvo vienintelė vieta, kurioje Oskaras Milašius galėjo prigyti ir prigijo.

Man rodos, jis "prigijo" ir kai kuriuose Paryžiaus salonuose - galime, matyt, prisiminti Natalie Clifford-Barney… Milašius, regis, nuolat jautė poreikį išsisakyti, rasti atjaučiančią sielą?

L.T. Dar grįždamas prie Milašiaus klajonių, noriu pridurti: man susidarė įspūdis, kad, be minėtų paskatų, vertusių jį blaškytis po Europą, dar buvo skausmingas noras ieškoti ir rasti meilę, kurios jis nuolat ilgėjosi ir kurią sapnavo. Šią hipotezę įrodytų ir toks faktas, kad po 1909 m., kai jis Venecijoje susitiko ir pamilo - pirmą kartą ir visam gyvenimui - jauną merginą Emmy von Heine-Geldern, jo klajonės, galima sakyti, baigėsi.

G.D. Ši vienintelė jo gyvenimo meilė - vokiečių poeto H.Heine"s brolio Gustavo anūkė. Apie meilę jai Oskaras Milašius kalba labai nedaug. 1913 m., kaip žinau, tik vieną vienintelį kartą užsimena laiške savo bičiuliui Leonui Vogtui: jis rašo, jog ši meilė buvusi nelaiminga, mergina ištekėjo už kito jaunuolio, "apsipylusio netikru auksu", pats Milašius su ja susipažinęs Venecijoje prieš ketverius metus (taigi 1909 m.); čia neigiamos įtakos turėjusi jo motina - kokia toji įtaka, poetas konkrečiai nepasako. Tačiau meilės Emmy von Heine-Geldern atgarsių randame visoje Milašiaus kūryboje - ir nebaigtame romane "Zborovskiai", ir 1910 m. išleistoje eilėraščių knygoje "Pradmenys", ir misterijose "Mefibosetas" bei "Saulius iš Tarso", ir "Rugsėjo simfonijoje", "Lapkričio simfonijoje", "Nihunim", "Pažinimo giesmėje"…

L.T. Taip pat romane "Meilės įšventinimas".

G.D. Galbūt ir šiame romane, kurio pavadinimą aš verčiu kaip "Meilės iniciaciją"; ir "Lemuelio išpažintyje", ir "Brandos psalmėje", ir "Grožio karaliaus psalmėje", ir "Slėpiniuose" - žodžiu, visoje jo kūryboje: ir poetinėje, ir mistinėje, nors mylimos moters vardas nutylimas.

Be abejo, Milašius, kaip ir kiekvienas, troško švelnumo, supratimo, užuojautos. Jis turėjo keletą moterų - sielos draugių. Viena jų - Renee de Brimont, su kuria susipažino 1915 m. ir bendravo iki pat mirties. Kita moteris - Natalie Clifford-Barney, turtinga amerikietė, turėjusi didžiulius namus Paryžiuje, taip pat labai artima Oskaro Milašiaus sielos bičiulė; tai galime pajusti iš jų laiškų, iš tokių atsivėrimų juose, kokie galimi tik labai artimam, gerai tave suprantančiam žmogui. Čia minėtina ir Greta Prozor, jo bičiulio grafo Maurice`o Prozoro dukra; Milašius su jais abiem važinėjo po Lietuvą, pasakojo jiems apie savo giminės šaknis, savo praeitį.

B.d.

 

Skaitytojų vertinimai


1808. xxx2003-04-16 10:36
neperskaiciau

27025. Miliušas :-) 2006-05-20 21:05
Laba diena, dėkui už tokius straipsnius ir naudinga informaciją, tikrai labai malonu kad atsiranda tokių žmonių, kurie stengiasi nepamiršti mūsų poetų ir siekia juos visaip priminti . Turėčiau tokį klausimą, aš labai norėčiau sužinoti ar Miliušų pavardė ir Milašių arba Milošų turi ka nors bendro ir ar Miliušus galima laikyti tos garbingos giminės atšaka. Tikiuosi jūs man galėsite padėti atsakyti į šitą klausimą. Su pagarba Miliušas

31124. pasiimk!2006-08-10 16:08
Pavardžių Žodyną, pasiieškok pagal etimologiją...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 179 iš 179 
21:00:08 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba