Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-10-18 nr. 2921

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
 Renata Ščerbavičiūtė.
APIE "TAIKOMĄJĄ DAILĘ 2002"
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Egidijus AleksandravičIus.
FRANKFURTO MUGĖ IR POLITINIS FOLKLORAS: PAKELTKOJIS
44
• LIETUVIŲ POEZIJA VOKIŠKAME ŽURNALE
• 68-ASIS TARPTAUTINIO PEN KLUBO KONGRESAS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
GEROJI SAVAITĖ
5

PROZA 
• IJOLA BARTKUTĖ2

POEZIJA 
• WILLIAM SHAKESPEARE2
• FIKRAT SALIMOV2

KNYGOS 
• Alfredas GuščIus.
TAI KAS PRAEINA, KUNIGE RUDENI?
1
• Aldona Ruseckaitė.
ATIDARI LANGAI STASIUI SANTVARUI
2
• Jurgita Mikutytė.
KAS NEBIJO MADINGOS TEMOS?
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELNO MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA
1
• Rytis Jokūbaitis.
FORTEPIJONINIŲ ANSAMBLIŲ KONKURSAS
• Irena Mikšytė.
Į KIEKVIENO KRŪTINĘ PO ŽODĮ ĮDĖSIU
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRAS VAIKAMS - UŽUOVĖJA NUO TIKROVĖS?

KINAS 
• ĮVARDYTI TIKROVĘ
• Ridas Viskauskas.
ATPAŽĮSTAMUMAS, KAIP VERTYBĖ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAPRASTA ISTORIJA

DAILĖ 
• Vytenis Rimkus.
"KOLEKCIJA 2002" - ŽVILGSNIS Į ATEITĮ

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

IN MEMORIAM 
• ANTANAS BRILINGAS
• VLADAS GURNEVIČIUS-RAMAŠKONIS

KRONIKA 
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA1

PIRMASIS

APIE "TAIKOMĄJĄ DAILĘ 2002"

Renata Ščerbavičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Danguolė Brogienė. "Ugnis". 2001

Disimuliuoti - reiškia apsimesti, kad neturi to, ką turi. Simuliuoti - reiškia apsimesti, kad turi tai, ko neturi.

Jeanas Baudrillard`as

Apžvalginių parodų rengimo tikslas - parodyti tai, ką turime. Simuliavimas ir disimuliavimas, man regis, čia yra aktualus. Apžvalginė paroda turi reprezentacinių tikslų - parodyti ne tiek viską, ką turime, kiek geriausia iš to, ką turime. Ekspozicijai nepavykus, galima simuliuoti ir prisidengti įvairiais motyvais, kodėl rezultatas yra būtent toks, kokį regime. Tačiau disimuliavimas čia nebeįmanomas. Ką turime - žinome, ir žinojimo niekur nepaslėpsi. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių apžvalginėje parodoje regime vienų autorių kūrinius, o likę tarsi atsiduria kitose funkcionavimo erdvėse, kurias būtų galima apibrėžti "kartos", "regiono", "atstovavimo kitoms pozicijoms" ar net "ignoravimo" erdvėmis.

Apie erdves. Po keliolikos metų LDS vėl imasi atnaujinti apžvalginių parodų tradiciją. Reikia pasakyti, kad pastarąjį dešimtmetį ji nebuvo visiškai nutrūkusi. Šiuolaikinio meno centre veikė panašaus pobūdžio parodos: "Grupių paroda" (1994), "1995: Lietuvos dailė", "Lietuvos dailė 1997.Galerijos pristato", "Tradicija ir ateitis" (2000). Skirtumas - šiemetinė vaizduojamosios dailės paroda "Kolekcija 2002" ir ekspozicija "Taikomoji dailė 2002" buvo surengtos tik LDS iniciatyva ir nebe ŠMC. Todėl vaizduojamoji dailė atsidūrė Šiaulių dailės galerijoje, sutraukdama daugiau periferijoje gyvenančių menininkų, bet ji sunkiau pasiekiama Vilniaus žiūrovams. Taikomosios dailės paroda išdėstyta trijose LDS galerijose, o ši parodų erdvės panaudojimo strategija, jau išbandyta "Nežinomos XX a. paskutinio dešimtmečio dailės" projekte, berods yra vykusi. Ne pro šalį dar kartą priminti, kad LDS galerijos vykdo sąjungos parodų politiką ir stengiasi neerzinti ir taip jau alkano šuns tuo kaulu, kuris kol kas kvepia beveik vien šiuolaikiniu menu. Tad "Arkos" galerijoje eksponuojama tekstilė, oda, meninis stiklas ir metalas, Taikomosios dailės galerijoje - muziejiniai lietuvių keramikos pradininkų kūriniai ir juvelyrika, o parodos jubiliatė keramika, šiemet švenčianti savo profesionaliosios mokyklos 70-metį, atsidūrė kamerinėse Medalių galerijos salėse.

iliustracija
Aldona Ličkutė. "Moteris pavasary". 2002

Jubiliejus. Ilgus metus kritikavom apžvalgines ir jubiliejines parodas, kaip neturinčias apibrėžtos koncepcijos, pabiras, nenuoseklias, adekvačiai neatspindinčias meno tendencijų. Visgi 70 metų jubiliejus - solidi proga, o kaip progos nepažymėsi. Taikomosios dailės galerijoje rodomi darbai iš Nacionalinio dailės muziejaus fondų - nepriekaištinga lietuvių keramikos klasika. J.Mikėno, L.Strolio bei jų mokinių kūriniai laikomi uždaruose fonduose, tad turime retą galimybę išvysti lietuvių profesionaliosios keramikos ištakas. Jas pirmiausia reikėtų sieti su amatu bei tradicine funkcionalia forma - indu, vaza, lėkšte ir jų variacijomis. Ekspoziciją galima būtų vadinti lakoniška, nepretenzinga ir nepriekaištinga. Indai gražūs, saikingų proporcijų, aptakių formų, demonstruojantys anuometinę keramikos amato ir meno sampratą. Muziejinę klasiką neįprasta kritikuoti. Greta rodomi šiuolaikiniai juvelyrikos kūriniai atrodo taip pat lakoniškai. Menkutės ekspozicijos nepavadinsi perkrauta - kiekvienas kūrinys turi pakankamai erdvės, formų minimalizmas antrina kūrinių kiekiui. Viskas būtų lyg ir savo vietoje, jei ne apžvalginės parodos ambicijos. Matyt, šiuolaikinei juvelyrikai eksponuoti reikėtų ieškoti kitų erdvių.

Tekstilės tradicija ir dabartis. Turtinga ir marga tekstilės ekspozicija "Arkoje" liudija, kad turime gausų būrį įvairių kartų tekstilininkių. Galima drąsiai teigti, kad dalis autorių atstovauja solidžiai "tradicijai", o dalis - "ateičiai" (arba tiesiog dabarčiai). Tekstilės reikalus išjudino ir parodė kitoje šviesoje parodos "Minkšta forma" ir "Išlaisvinti daiktai". Amatas, naudojamos įvairios medžiagos, originalūs erdviniai sprendimai, spalvingumas, ironija, liaudiškos tradicijos ir nūdienos patirtis - šiandieninė tekstilė daugiakryptė. Čia ir "Baltų kandžių" grupės veltinio darbai, tradicinės gobeleno technikos, natūralaus bei sintetinio pluošto darbai, dekoratyvios spalvos ir platus baltos spalvos spektras. Iliustratyvūs kraštutinumai - Felikso Jakubausko klasika ir Lauros Pavilionytės lieknėjimo receptai, kur greta pagalvių glaudžiasi videomenas. Barokinis gobelenas ir ironija jungiasi Eglės Bogdanienės "Puotoje", o sveiko, liaudiško humoro gyslelę pažadina Linos Jonikienės "bobų" pasturgaliai, apvilkti austiniais liaudiškais įvairių regionų sijonais. Nors daugelis darbų jau buvo parodyti kitose parodose, jų kaimynystėje atsiradus naujiems kūriniams, šiems suteikiama kontekstinio vertinimo galimybė.

iliustracija
Virginija Giniotytė. "Paprika". 2002

Tekstilės "apžvalgą" būtų galima vertinti kaip pavykusią, tačiau to nepasakysi apie meninio stiklo ir metalo ekspozicijas. Veikiausiai priežastis - geografinis šioms dailės šakoms atstovaujančių menininkų pasiskirstymas. Vilniuje rengiamai parodai savo darbus pateikė nedaug menininkų iš kitų miestų, nors Kaune, Telšiuose, Panevėžyje nemažai autorių dirba šiose srityse. Kaip įprasta, meninei odininkystei daugiausia atstovavo knygrišystė. Čia jau niekur nepasidėsi be tradicijos ir amato išmanymo. Norėtųsi išskirti "skulptūrinės odos" pavyzdį - Virginijos Giniotytės "Papriką", šmaikščią daržovės interpretaciją, rodančią, kad ir odininkai bando imtis daikto (objekto) problematikos ir panaudoti jos teikiamas galimybes savo sferoje.

Keramikai ir keramika. Liko neaptarta svarbiausia ekspozicijos dalis - šiuolaikinė keramika, eksponuota Medalių galerijoje. Iš beveik septyniasdešimties darbų, pristatytų parodai, buvo atrinkta keturiasdešimt. Tokią atranką būtų galima pavadinti mažų mažiausiai reiklia. Rezultatas? Beveik visi darbai atstovauja "skulptūrinei" keramikos linijai. Būtų neteisinga teigti, kad indo tradicija nebeegzistuoja, yra atgyvenusi, nebemadinga. Rimato Sakalausko, Lidos Kuzmienės indai puikiai tai įrodo, net jeigu juodajai keramikai ir "puodams" "piko" laikas jau praėjo. Vienas labiausiai įsimintinų darbų - Valdo Aničo "Žmogus". Mano simpatijos vėlgi krypsta į skulptūrą ir objektą. O kodėl gi keramika, priešingai kitoms taikomosios dailės šakoms, negalėtų "vizualėti", pirmenybę teikti idėjai ir tiksliam jos įgyvendinimui, o ne mėgautis amato galimybėmis, glazūrų ir lipdybos margumu? Deja, užuomazgų tų procesų, kurie mezgėsi pastarajame dešimtmetyje (grupė "ŠV", pavyzdžiui), čia neregėti. Svajonė ir Paulius Stanikai apleido molį, o Ona Grigaitė, deja, parodoje nedalyvavo. Susidaro įspūdis, kad keramika - prioritetinė vyresnės ir vidurinės kartos atstovų kūrybos sritis, bet juk kasmet VDA išleidžia būrelį jaunų keramikų. "Naujųjų Skliautų" galerijoje šiemet vykusi dvylikos jaunų keramikų paroda atrodė visai neprastai, o dar mažai kam žinomos jų pavardės nemenkino kūrinių svarumo. Įdomus ir apžvalginėje parodoje demonstruotas porcelianinis Eglės Česonytės paveikslėlis "Aš tavo cukrus". Čia pakvimpa ta pačia subtilia ir gyvybinga moteriška ironija, kuri buvo taip nepastebimai "įausta" į lietuvių tekstilę. Egidijaus Radvensko "Kontraforsas" keramikos formos sampratą paįvairina ne "sėmimusi iš natūros", ne stilizavimu ar dekoratyvumu, o architektūrine interpretacija. Rytas Jakimavičius kaip visuomet nenuobodus, - įvairus komponavimas, skirtingų elementų jungimas leidžia peržengti degimo krosnies ribas, atveria kitokio mastelio, naujų erdvinių sprendimų galimybes.

iliustracija
Virginija Degenienė. "Pelenės žingsniai". 2001

Tuo tarpu dauguma parodoje eksponuojamų kūrinių - bent jau išoriškai - labai giminingi. Nors keramika gerokai nutolo nuo tradicinės indo formos ir eina "skulptūriniu" keliu, jos smulkumas, kameriškumas, margumas ir, svarbiausia, dekoratyvumas palieka ją įstrigusią kažkur pusiaukelėje tarp suvenyro ir mažųjų formų plastikos. Sunkoka tokius kūrinius vertinti kaip savarankiškus, juos norėtųsi prilipdyti kur nors interjere, prie pagalvėlių, mezginėlių… O gal tai ir yra keramikos specifika? Bent jau aš atsisakau tuo tikėti. Juk nuolat vyksta tarptautiniai keramikos simpoziumai Panevėžyje, Kaune, Kėdainiuose, Bebrusuose. Panevėžio skulptorius Juozas Lebednykas puikiai įvaldė akmens masės formas, Saulius Dirsė kaip niekas kitas išradingai mėgaujasi porcelianu, Dalia Jakimavičienė-Laučkaitė gražiai derina dekoratyvumą ir santechniką, o Jovitos Laurušaitės lėlės nepralenkiamos savo charakterių įvairove. Taip norisi sušukti Alfonso Andriuškevičiaus intonacija: "Turim keramikų! Bet ar turim keramiką?" Nežinau, kodėl daugelis autorių nepanoro arba negalėjo dalyvauti parodoje. Tebėra neaiški apžvalginės parodos specifika. Galbūt kuratoriai turėjo patys apsilankyti menininkų dirbtuvėse ir specialiai parodai atrinkti nebūtinai naujausius, bet išties vertus apžvalginės parodos kūrinius? Juk daugelis menininkų atnešė jau ne kartą matytus (ne paslaptis), ne pačius įdomiausius savo darbus. O gal reikėtų surengti visiškai neambicingą, visiškai "suneštinę" parodą-mugę ir rodyti viską? Tuomet ir vertinimo kriterijai būtų kitokie. Sunku rasti patikimą receptą; nors vėl iškyla apžvalginių parodų reikalingumas, išlieka jų trūkumai. Specialiai atsiverčiu seną "Dailės" almanachą, rašiusį apie apžvalginę 1987 m. taikomosios dailės parodą. Keramika. Pavardės pažįstamos, regimos ir šiemetinėje parodoje, nelabai tesiskiria ir darbai. Skiriasi tik reprodukcijų kokybė. Grįžtu prie simuliacijos. Manau, kad parodoje nėra pretenzijų simuliuoti tai, ko neturime, - ko neturime, ir taip akivaizdu. Reiktų ieškoti būdų, kaip parodyti tai, ką išties turime ir ką turime vertinga. O užsimerkti nesinori, ir disimuliacijos priežastys manęs nedomina.

iliustracija
Vytautas Mockaitis. "Objektas su naktiniu drugiu"
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 178 iš 178 
21:00:01 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba