( tarytum):prieš išskrendant į rojų. Na, pati eil. pabaiga, tas moralinis sentimentas, ašara ne vietoje - sugadina įspūdį. Visiškai (bent man). O eilėraščio pradžia - tvirta, vyriška, katastrofiška, kulminacija vidur teksto...ir ūmai tekstas skysta, bliūkšta ir finišuoja...tėviška ašara ( pirminiai įspūdžiai tiksi).
Vertimas: kokia sušikta dabar Lietuva. Ot anksčiau tikrai gerai buvo. Dabar visų nagai lenkti į save, poetui trūksta pinigų, niekas ant rankų nenešioja, o sūnus į Airiją (ar kitur) išvažiavęs uždarbiauti. Taip "aktualu", kad net visiškai neįdomu.
Hm, kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų. Apie eilėraštį svarstoma mažiausiai. Lengva samprotauti apie tai, ko nesi patyręs. Lengva varyti ant poetų, kai pats nieko nerašai, išskyrus komentarus. Ir vėl maniakiškai ieškoti vyriškumo. O sako, amžino variklio nėra...
perskaičius kelis kartus - neblogas eilėraštis - net ne eilėraštis - kas? - bliuzas turbūt, koks nors lietuviškas Waitsas galėtų sudainuot... šiaudas adatų stirtoj - gerai pataikyta - ir "eskalatorių upės"
O kaip gi taip aiškiaregiškai žinai, kad iš komentuoklių nerašo nė vienas, a? Pasakyk apie eilėraštį dar kokią protingesnę savo mintį(ar nuomonę ?), verčiau nespėliojęs čia...Bliuzas tai bliuzas, metaforos ir jų sandūros neblogos, ritmika ligi pusės eilėraščio - gera...Tik vidinis nenuoseklumas ir sentimentalus akordas pabaigoje - ne man (Orginalusis Toto, tark sakinį ir Tu šičia).
Visų ir visiems pabaiga - ta pati. Todėl įdomiausia pabaiga - netikėta. Kaip nelauktas ūmus kirtis. O L.K.eilėraštyje pabaigos eilutė - lėtai slenkanti ašara. Sentimentali. Arba nudrykusi senioko seilė. Drovu žiūrėti.
kad sūnūs, žmona nepažįsta, tai jau klasikoj aprašyta (žmonų atminties plokštė išsitrina ypač greitai), bet kai sugrįžusio herojaus net biliūno brisius nebepažins, tai bus jau autentiškai lietuviškas odisėjos finalas
perskaičiau L.K. eilėraštį ir nesuprantu, kodėl pabaiga jums sentimentali. Pažįstu vieną žmogų, kuriam po kelių metų darbo Londone panašiai atsitiko. Bet nei jis verkė, nei ką -- toks gyvenimas. Na, ir šiaip kodėl menininkas turi būtinai visada užgniaužti sentimentus? Dargi jei jie tikri? Ar poezijoje jau tas drauždiama?
tiesiog ta paskutinė eilutė išsviedžia eilėraštį į labai konkrečią situaciją - lyg žuvį ant kranto iš vandenų, dar kitaip išsireiškus - po visokių burtų ir užkalbėjimų skalpeliu perpjaunamas ligonio pilvas. ir viskas tampa labai aišku bei graudu
Ne sentimentas kaltas, o raiška: nuogumas - atvėrimas( VS teisus)chirurginis, nes visas eilėraštis nėra toks jau atviras, juolab - pirmoa eilutės - tvirta rimika ir intonacija nė nedvelkia jokiu sentimentu.
Koks sunkus yra šitas poetų kraštas. Užvirsta ir spaudžia iš šūdo vašką, kol ima dusti. Tada paleidžia, bet tik apsimeta. Sutemus per pakaušį: reikėjo, turėjai,
galėjai.
Koks tuščias šitas rašeivų kraštas. Tik pažadai ir lenkti nagai, tik seniokiškas švokštimas.
Ant stiklinio stogo vėjas šokdina plunksnelę, aš negaliu nieko pakeisti. Čia tikrai nieko.
Kokia lengva yra šita oro pilstytojo diena: mintys tartum žuvelės akvariume.
Liečiu, o! Kokia lengva kišenė. Tuojau pakilsiu, o paskui nutūpsiu. Dabartės ilgam tai jau laikui. Kaip šiaudas adatų stirtoj, sakau, be vardo ir popierių gyvensiu, plauksiu lėtom šūdo eskalatorių upėm, alsuodamas požemio orą, savo veido prakaite, kaip parašyta: uždirbsiu baltesnę duoną. Iki gyvo kaulo visiems įgrįsiu. Kol anam krašte manęs nebepažins sūnus.
Turit sūnų? Aš du. Oficialius. Bet kad tie padlos mane pažins visada. Nors ne, jaunėlis kartą neleido antakių nusiskusti, sakė, nepažins. Bet kai dar mažas buvo...
Geras dialogas: greituolis: "Pažįstu vieną žmogų, kuriam po kelių metų darbo Londone panašiai atsitiko..." ragana Kornelija: "matai, šiais laikais sentimentai jau gerokai įkyrėję, švelniai tariant. norisi šviežienos". Aha, kulturinems fifoms visada norisi kazko toookio, nes, anot garsios rasytojos Cerniauskaites, jos yra nepaguodziamos ir nepatenkinamos... :)
Greituolis: "Pažįstu vieną žmogų, kuriam po kelių metų darbo Londone panašiai atsitiko." ragana Kornelija: "matai, šiais laikais sentimentai jau gerokai įkyrėję, švelniai tariant. norisi šviežienos". Va va... :))
Sorry, kad pakartojau, tiesiog nerodė kompas... Jei manai, kad vyrui gali buti Cerniauskaite guru, na tai... nėr zodziu. Bet uz tą mintį jai galima duoti valstybinę premiją - tai vertingiau nei duoti kaip dabar už niekus :)) Jos pacios, garsios rasytojos :), patirtis paaiškina kultūrinių fifų problemą.
nu nežinau, nežinau... nelabai man aišku, kas yra kultūrinė fifa, į kurių rėmelį bandai mane įkišti visiškai nepažinodamas ir net akyse nematęs. tai apie ką čia diskutuoti? gali būti, kad mano problemas tau gali paaiškinti tik mano patirtis :)). o žodžių jei nėr, tai šiaip galima paieškoti - matai, šiuo momentu aš taiki ir net nusiteikusi žodžiais dalintis, nors šiaip jau - kas mano, tai mano :))
dieve kaip ilgai plukiausi
dirbau valtį... dirbau valtį
kai pagaliau ją pabaigiau
staiga susimasčiau
tai ką dabar į ją... tai ką dabar į ją sodinsiu
per visą vasarą plukiausi
dirbau valtį... dirbau valtį
kai pagaliau atitempiau ją prie vandens
į ledą jinai... į ledą jinai atsitrenkė
visą gyvenimą plukiausi.. visą gyvenimą plukiausi
dirbau valtį... dirbau valtį
kai pagaliau patenkintas pakėliau irklus
iškrito jie.. iškrito jie iš rankų
rudra - suki uodegą, nes nepagaunu nei Tavęs nei užuominų į tamstą. Gerų švenčių - galiu tik perfrazuoti visus Tavo komentarus susijusius su manim, - jie spindėjo ir švietė šiluma, kurią išvertus į lietuvių kalbą būtų: malonių ir gerų Tau dienų (kas beveik švenčių).
Iki mažiuk, ir neminėk Manęs bloguoju - aš iš principo juk niekam niekada niekur niekaip blogo šiaip nelinkiu
Ačiū, AišV, už mielą laiškutį, juolab kad radau jį lyg dovaną šį pavasariškai saulėtą gimtadienio rytą. Malonių švenčių ir Tau! Beje, šventes praleisiu Vilniuje, tai vis dairysiuos liūdnoko (kažkodėl) vyruko geromis akimis.