keliaujančio klampsmėlio pievoje –
kur nėra vėjo užtvankų,
kur marių drėgmė kartoja dienas
kaip pavasariai smiltlendrę,
stintas kur pranašauja vėtrungės,
o vyrai garbina šventą medį ir stato kurėnus,
drožia medinius samčius,
dubenis vaisingajam lietui surinkti
ir vandens akimis į tolius žiūri,
vaikai kur smėlio birbynes pučia,
jūros arkliukus išjodinėja,
o moterys,
o moterys, panašios į bažnyčią,
skalauja drobules
ir verda amžiną vakarienę –
taip ir žiurinčia i gyvenima. jos gyvenima; kur vyrai yra tokie; garbina stato drožia ir labai myli jura.ir aplinka kur ir vaikai ir amžini darbai tame gyvenime
o kas čia nemandagaus, Raimi, kad aš apie obuolį kalbu? nors man labiau dabar panašu į apelsiną... be to, aš žinau, kad Ieva ir obuolys yra toli gražu ne panteizmas, todėl ir klausiu, ar esi tiek kvailas, kad nejunti ironijos?
yra kaip filme;ateina sužadetine namo gražūs šviesus ir skamba muzika.bet pašauke mylimaji o nuo užkampes lovos pakilo Sara ir jis. viskas vietoj jei nera meiles ir ši situacija čia vietoj.