Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-27 nr. 3364

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• LINAS JABLONSKIS
• KAZYS VENCLOVA2
• PAULIUS JUŠKA
• JUSTĖ VENCLOVAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALBINAS ŽUKAUSKAS.
Sniego bobos
3

REDAKCIJOS SKILTIS 
• VAINIUS BAKAS.
Pož(i)eminės perėjos
• TRUMPA KRONIKA

DATOS 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ.
Žvėriškai žydras dangus virš Bubelių

POKALBIAI 
• Jaanas Kaplinskis: Menas yra laisvės karalystė, arba
Ar lengva būti Estijoje „balta varna“?
• JAAN KAPLINSKI

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ L..
Piešiniai sau
• VIDAS POŠKUS.
Baltiškasis abstrakcionizmas ir meditatyvus minimalizmas

KINAS (priešingos nuomonės) 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Jau matyta, jau girdėta
• VAKARĖ KAZLAUSKAITĖ.
Melancholiška mirtis?

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Nukirsta galva, kelinta valanda, ponia

MUZIKA 
 RITA NOMICAITĖ.
Teatro sūkuryje
• „Literatūra ir menas“ kalbina Kompozitorių sąjungos pirmininkę ZITĄ BRUŽAITĘ.
Veiklos laboratorijoje

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• VYTAUTAS STANKUS1

PROZA 
• NERIJUS MEŠKAUSKAS.
Pavogtas veidas

VERTIMAI 
• KLAUS-JÜRGEN LIEDTKE.
Kermušynų žmonės

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Utopijos pildosi
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• 30 litų, arba Kaip gyventi iš kultūros?
• ŽILVINAS JAGĖLA.
Apie meilę ir haruspikus
• JONAS MARTINAITIS1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Rankų darbas ir rebusai

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Jei kartą skirtumėte laiko ir paskaitytumėte Goethę
įdėmiau nei įprastai, intensyviau nei įprastai ir įžūliau
nei įprasta, pabaigoje jums viskas, ką perskaitėte,
pasirodytų juokinga.“ Thomas Bernhard
 
• Ak, tie tarptautiniai ir kitokie žodžiai...
• FRANCIS USANAS.
Aforizmai
• BARBĖ BARBAITĖ.
Negalia
• ALEKSANDRAS CHANOVAS.
Pasaka apie skyrybas

KITOKIA GRAFIKA 
• Valeros gimtadienis3

Skaitytojai postringauja 
• Devyniasdešimt trečioji savaitė2

MUZIKA

Teatro sūkuryje

RITA NOMICAITĖ

[skaityti komentarus]


Bakutytė V.
VILNIAUS MIESTO TEATRAS: EGZISTENCINIŲ POKYČIŲ KELIU 1785–1915.

– Vilnius: Kultūros tyrimų institutas, 2011.


Vida Bakutytė į teatrą žiūri kaip į stebuklų vietą. Muzikologės analitinio proto ir aistringos širdies dėka istorijos žanro knyga tapo lyg pasaka, spalvingas pasakojimas. Skubu patikslinti: knygos kalba yra ne fantastinė, bet faktologinė.

Daugelis istorinių faktų papuošti grožinės literatūros kalba, neretai ir pajuokaujant. Turtinga kalba „aprengti“ duomenys patys atrodo lyg animuoti, tarytum knygos personažai.

Ir kokių tik jų čia neknibžda... Jie pasakoja apie visus realaus teatrinio gyvenimo elementus: apie visuomenę krėtusias tragedijas (nes teatras pagal savo prigimtį yra ypač artimai susijęs su visuomenės gyvenimu – nuolat primena autorė), apie Vilniaus viešuosius teatralizuotus renginius, apie teatrinio gyvenimo organizatorius (ir jų intrigas, pajamas ir kt.), įvairiausius techninius teatro dalykus (nuo scenos įrangos iki patalpų šildymo būdo), kintančias kritikos vertybes ir kritikų santykius su artistais (vienoje iš pasakojamų tikrų istorijų aktorius liepia kritikui apie jį neberašyti, į ką šis atsakęs – „Tik jeigu nevaidinsite.“). Veikalo sritis apie spektaklius ir jų kūrėjus taip pat neprimena spektaklių aprašų katalogo ar dalyvių pavardžių rodyklės, o knygoje atrodytų sudaryta – tęsiant jos formos analogijas su teatru – tarsi iš pjesių, nes šie fragmentai turi išplėstus siužetus.

Knyga sudaryta iš skyrių: Aplinkybių lemtis ar dėsningumas (1785–1816); Klasikinės tragedijos šventovė ar romantinių slėpinių buveinė (1816–1831); Permainos: kur link? (1831–1845); Dvikalbė tikrovė: veiklos ir kūrybinės raiškos metmenys (1845–1864); Vertybių svarstyklėse (1864–1894); Amžių sandūroje: sceninio meno stilių sankirtos (1894–1915).

Žvilgterkime į tai, kas knygoje sakoma apie Miesto teatro įkūrimą.

Vilniaus teatras ir miesto publika –­ tai ilgamečių teatro tradicijų Lietuvoje rezultatas, tvirtina autorė, tam įrodyti skirdama pasakojimus apie Lietuvos kunigaikščių pramogas (ypač apie Vladislovo Vazos įkurtą Žemutinės pilies teatrą), didikų teatrų sąjūdį (Radvilų, M. Kazimiero Oginskio, Antano Tyzenhauzo ir kt. kapelos Kairėnuose, Verkiuose ir kt.). Be to, Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, jau XVI a. žiūrėjo mokyklinio teatro vadinimus, „kurių vienas svarbiausių bruožų buvo sceniniai efektai. Jau šiuose vaidinimuose drakonai ir velniai spjaudė ugnį, scenoje skraidė įvairios dangiškos būtybės, veikėjai pakildavo ant debesų arba garmėdavo į pragarą pro atsivėrusius liukus grindyse.“ (p. 24)

Miesto teatro steigimas buvo nelengvas, keletą metų užtrukęs procesas. Kaip rašoma knygoje, dar 1870 m. Vilnius magistratas tokią teisę suteikė Varšuvoje gyvenančiam „Lenkų teatro monopolio“ savininkui Francizsekui Ryxui, apsukriam verteivai; sudarius su juo sutartį Vilniuje, paaiškėjo, kad teatras Ryxui rūpėjo mažiausiai, svarbiausia jam buvo rinkti pinigus už įvairius pasilinksminimus. Todėl magistratas teatro organizavimo ėmėsi pats. Supykęs Ryxas griebėsi intrigų; viename iš raštų Karaliui skundėsi, kad „regioninė Vilniaus valdžia“ veikia laisvai. Reikalą visiškai pralaimėjęs, Ryxas Vilniui atkeršijo – išsivežė į Lenkiją didžiąją Vilniaus trupės dalį (18 aktorių). „Tuo metu sustiprėjo kivirčai Varšuvos tautos teatre ir aplink jį. Tarpusavyje nesutarė aktoriai. Karalius buvo nepatenkintas Wojciecho Bogusławskio vadovavimu, jo libretų vertimais į lenkų kalbą, repertuaru, realistine darbo metodika. Šią situaciją užaštrino politinis konfliktas 1785 m., kurio metu buvo areštuotas F. Ryxas (buvo suimtas nuo sausio 16 d. iki vasario 22 d.), įsipainiojęs į politinių avantiūristų pinkles: jis buvo apkaltintas bandymu nunuodyti vienos lenkų didikų grupuotės kandidatų į Lenkijos sostą tarsi Karaliaus liepimu.

Lenkų trupė pradėjo irti, o jos vadovas W. Bogusławskis išvyko ieškoti scenos, kurioje galėtų realizuoti teatrinius sumanymus, neatsisakydamas savo meninės pozicijos. Tokią sceną jis surado Vilniuje. Tiesa, neiškart. Iš pradžių jo norai siejosi su Gardinu, kuriame vyko Seimas. Bet atvykęs čia rado sugriautą sceną, sąlygų darbui nebuvo. Karaliaus sūnėnas Stanisławas Poniatowskis (1754–1833), pasikvietęs W. Bogusławskį į Gardiną, nesuskubo perspėti iki aktoriui atvykstant, kad sumanymas atšauktas: teatras, prieš metus įsikūręs manieže, vėl buvo išardytas ir paverstas maniežu. Tačiau pravertė S. Poniatowskio rekomendacinis laiškas ir siūlymas W. Bogusławskio aktoriams vaidinti Vilniuje vykstančio tribunolo sesijos iškilmėse, kuriose pasirodydavo iš visos LDK suvažiavusių deputatų trupės, taip pat laisvieji aktoriai, keliaujantys artistai, muzikantai, mėgėjai ir profesionalai – šurmuliavo tikri „meno festivaliai“. Renginius gausiai lankė miestiečiai. Dėmesį iškart pajuto ir W. Bogusławskis, vėliau nuolat pabrėždavęs Vilniaus publikos geranoriškumą ir kultūrinių renginių pomėgį. Tik atvykęs jis žadėjo visam laikui pasilikti Lietuvoje“. (p. 40–41)

Pirmojo Vilniaus miesto teatro spektaklio tiksli data nėra žinoma. Remdamasi lenkų teatrologo Zbigniewo Raszewskio monografijoje apie Bogusławskį cituojama paties Bogusławskio nuoroda, V. Bakutytė teigia, kad vaidinimai pradėti žiemos karnavalo pabaigoje, galbūt vasario 8-ąją. „Lojali aplinka padėjo W. Bogusławskiui pasijusti laisvu menininku ir nevaržomai įgyvendinti savo sumanymus. Pirmi reguliarūs sezonai (1785–1790), periodiškai rengiami vaidinimai, repertuaro formavimo politika, teatro perspektyvos kūrimas, aktoriaus profesijos sureikšminimas ir kiti trupės vadovo darbo principai buvo tiek svarbūs tolesnei teatro raidai Lietuvoje, kad jo vadovaujamos trupės pasirodymus ir amžininkai, ir vėlesnio laikotarpio teatralai pelnytai laikė stacionaraus Vilniaus miesto teatro pradžia.“ (p. 44)

Analizuodama W. Bogusławskio estetines pažiūras, V. Bakutytė akcentuoja jas įsiliejus į Vakarų Europos moderniojo meno srovę, kuri deklaravo teatro meno demokratėjimą. Šis procesas sukėlė ir operos krizę. „Siaučiant audrai tarp seria ir buffa operų, W. Bogusławskis palaikė Apšvietos atstovų poziciją – italų operą buffa ir prancūzų komiškąją operą, nes to meto rimtosios operos tendenciją nepaisyti dramaturgijos dėsnių jis laikė apskritai pavojingu operos menui. Todėl ir pirmosios Vilniaus trupės repertuaro pagrindas buvo opera buffa“ (p. 44), nors trupės vadovas matė ir šio žanro trūkumus, aiškina V. Bakutytė.

Rašyti apie šią knygą sunku, nes joje nėra blankesnių, nereikšmingų ar mažiau įdomių vietų. Pacituoti keli knygos fragmentai – tik užuomina į tai, kad skaitant nelengvai aprėpiamas įvairiapusis ir išsamus jos pasakojimas. Nepaisant ekspresyvios duomenų ir išvadų faktūros, teksto struktūra skaitytojo nepaklaidina tarp esmės ir detalių. Ryškiai nušviesdama faktus-personažus ir apgalvotai juos grupuodama, veikalo autorė, regis, mąstė kaip dramaturgė ir kaip režisierė.

Tai stora akademinė ir žavi knyga, kurią skaityti įmanoma tik po truputį, bet ji tikrai žadinanti fantaziją.

Knygą recenzavo prof. habil. dr. Vidmantas Siliūnas ir prof. dr. Jonas Bruveris, leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:34:05 Jan 29, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba