Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-27 nr. 3364

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• LINAS JABLONSKIS
• KAZYS VENCLOVA2
• PAULIUS JUŠKA
• JUSTĖ VENCLOVAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALBINAS ŽUKAUSKAS.
Sniego bobos
3

REDAKCIJOS SKILTIS 
• VAINIUS BAKAS.
Pož(i)eminės perėjos
• TRUMPA KRONIKA

DATOS 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ.
Žvėriškai žydras dangus virš Bubelių

POKALBIAI 
• Jaanas Kaplinskis: Menas yra laisvės karalystė, arba
Ar lengva būti Estijoje „balta varna“?
• JAAN KAPLINSKI

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ L..
Piešiniai sau
• VIDAS POŠKUS.
Baltiškasis abstrakcionizmas ir meditatyvus minimalizmas

KINAS (priešingos nuomonės) 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Jau matyta, jau girdėta
• VAKARĖ KAZLAUSKAITĖ.
Melancholiška mirtis?

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Nukirsta galva, kelinta valanda, ponia

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Teatro sūkuryje
• „Literatūra ir menas“ kalbina Kompozitorių sąjungos pirmininkę ZITĄ BRUŽAITĘ.
Veiklos laboratorijoje

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• VYTAUTAS STANKUS1

PROZA 
• NERIJUS MEŠKAUSKAS.
Pavogtas veidas

VERTIMAI 
• KLAUS-JÜRGEN LIEDTKE.
Kermušynų žmonės

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Utopijos pildosi
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
 30 litų, arba Kaip gyventi iš kultūros?
• ŽILVINAS JAGĖLA.
Apie meilę ir haruspikus
• JONAS MARTINAITIS1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Rankų darbas ir rebusai

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Jei kartą skirtumėte laiko ir paskaitytumėte Goethę
įdėmiau nei įprastai, intensyviau nei įprastai ir įžūliau
nei įprasta, pabaigoje jums viskas, ką perskaitėte,
pasirodytų juokinga.“ Thomas Bernhard
 
• Ak, tie tarptautiniai ir kitokie žodžiai...
• FRANCIS USANAS.
Aforizmai
• BARBĖ BARBAITĖ.
Negalia
• ALEKSANDRAS CHANOVAS.
Pasaka apie skyrybas

KITOKIA GRAFIKA 
• Valeros gimtadienis3

Skaitytojai postringauja 
• Devyniasdešimt trečioji savaitė2

AKTYVIOS JUNGTYS

30 litų, arba Kaip gyventi iš kultūros?

[skaityti komentarus]

iliustracija
Andriaus Šiušos piešinys


      Sausio 11 d. knygyne „Mint Vinetu“ Vilniuje jaunimo kultūros žurnalas „Pašvaistė“ surengė diskusiją „Lietuvos kultūrinės spaudos patirtys ir viltys“. Diskusijoje kultūrinės spaudos vilkams atstovavo vertėjas, literatūros kritikas, ilgametis kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ bendradarbis LAIMANTAS JONUŠYS, o vilkiukams – poetas, projekto „15 valandų“ iniciatorius, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narys MINDAUGAS NASTARAVIČIUS, Lietuvos edukologijos universiteto lietuvių filologijos ketvirtakursis, „Pašvaistės“ redakcinės kolegijos narys SAULIUS VASILIAUSKAS, „Literatūros ir meno“ jaunimo puslapių „Aktyvios jungtys“ prižiūrėtoja EMILIJA VISOCKAITĖ. Moderavo Vilniaus universiteto filosofijos bakalauro studentas, „Pašvaistės“ redakcinės kolegijos narys SIMAS ČELUTKA. Aktyviai įsijungė ir veidai iš publikos.

      Pirmiausia buvo trumpai prisiminta trejus metus leidžiamo jaunimo žurnalo „Pašvaistė“ istorija. Vyresniųjų klasių moksleivių ir studentų kuriamas žurnalas, „Naujosios Romuvos“ vaikas, kultūringai atrodo ir spausdina kultūringų jaunų žmonių kūrybą, publicistiką, recenzijas. Jį galima rasti įvairiose vietose ir internete.

      S. Vasiliauskas pasakojimą pradėjo nuo „Aušros“ ir „Varpo“ laikų, pateikė lakonišką reziumė apie kultūrinės spaudos Lietuvoje nuopuolį („Literatūros ir meno“ tiražas nuo Sąjūdžio laikų sumažėjo 40 kartų) ir klausė, kas yra kultūrinės spaudos skaitytojas ir kuo jis nepatenkintas.

      Pakviesta dalyvauti šioje diskusijoje, buvau pasiryžusi kalbėti pozityviai, tačiau vos išsižiojusi užsimiršau ir pasidaviau bandos jausmui. „Literatūrą ir meną“, „Šiaurės Atėnus“, „7 meno dienas“ nuolatos skaitau gal nuo 11 klasės. Jei per savaitę kurio nors nepalaikau rankose, jaučiu stoką. Man patinka, vos gavus, laikraštį perversti, peržvelgti pavardes, atsilenkti tą puslapį, kurį pirmiausia skaitysiu. Ir dar man patinka, kad tekstai ilgi ir lėti, kad juos skaitant pailsi akys, kad tie leidiniai nespalvoti, išblyškę, negrabaus dizaino – ne tokie „sveiki“ kaip „Stilius“ ar „Žmonės“. Kartais įsivaizduoju, kad tai pogrindinė spauda, fanzinai, kuriuose rašoma apie dalykus, slepiamus ar pasislėpusius nuo plačiai atmerktos masinės visuomenės akies.


S. Čelutka. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, Nepriklausomybės pradžioje kultūrinė spauda išgyveno aukso amžių – viskas buvo labai gerai, o dabar yra geležies ar akmens amžius ir viskas yra labai blogai. Kornelijus Platelis, „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius, prisimena laikus, kai kultūrinio leidinio būdavo laukiama su nekantrumu. Lolita Bytautaitė, TV kultūrinių laidų vedėja, taip pat visada laukdavo „Literatūros ir meno“ recenzijos po kokio nors spektaklio, o dabar, anot jos, išvis nėra tokio dalyko kaip įvykis. Ar toks verkšlenimas pagrįstas?

L. Jonušys. Aukso amžius, be abejo, buvo, bet jis buvo susijęs su politiniais įvykiais ir galėjo būti tik labai laikinas. Aš pats dirbau „Šiaurės Atėnuose“ nuo pat jų susikūrimo, tuo metu tiražas buvo apie 20 tūkstančių egzempliorių. Atvykę užsienio žurnalistai tuo stebėdavosi. Tai buvo anomalija ir negalėjo ilgai tęstis. Dabar mes likom su kažkokiom iliuzijom, veikiama iš inercijos, nors akivaizdu, kad šitaip neįmanoma nei išlaikyti gerą kultūrinio savaitraščio lygį, nei adekvačiai į visą kultūrą reaguoti. Viskas išsiblaškę per daugybę leidinių bei internete, ir kiekvienas, atskirai paėmus, yra gana silpnas ir menkas.

Leidinys yra kaip maišas, į kurį sukrenta viskas, be struktūros, be didelės atrankos. Dėl to jis neturi didelio autoriteto. Ir tai yra neišvengiama. Argi galime turėti pakankamai gerų autorių, kurie kiekvieną savaitę prirašytų gerų tekstų į keturis savaitraščius, neskaičiuojant jau internetinės žiniasklaidos, mėnraščių ir taip toliau? Valstybės paramos klausimas opus, bet pagalvokim, ar iš žiniasklaidos pusės viskas gerai padaryta, kad būtų tvirtesnis pagrindas tos realesnės paramos prašyti.

Kalbos apie leidinių jungimąsi tęsiasi jau daugiau nei dešimtmetį. Trys Vilniaus kultūros savaitraščiai galėtų puikiai papildyti vienas kitą –­ „7 meno dienų“ kino, teatro apžvalgos, „Šiaurės Atėnų“ eseistika, nuomonės, „Litmenio“ akademiškumas. Bet to­kia perspektyva nesišviečia. Labai šaunu, kad yra tokių leidinių kaip „Pašvaistė“, bet kodėl jaunas pradedantis rašyti žmogus turėtų duoti tekstą „Pašvaistei“, jei jis iškart jį gali duoti „Šiaurės Atėnams“, ir jį turbūt išspausdins, nes nelabai yra ką ten spausdinti. (Publikos kikenimas.)

S. Čelutka. Tie leidiniai labai eklektiški, sumesta šiek tiek to, šiek tiek kito, nėra krypties, orientacijos. Visi jie atviri nuomonių pliuralizmui, bet dėl to ir vienodi. A. Sverdiolas yra rašęs: „Leisgyviai kultūriniai savaitraščiai skiriasi nuo kits kito ne orientacijomis ar pozicijomis, o tiesiog pliku savo paskiro buvimo faktu. Kodėl naujausio meno entuziastas ir estetas, kuriam, kaip sakoma, nėra nieko šventa, rašo į savaitraštį, kiekviename numeryje spausdinantį evangelijos komentarus, o ne į kokį kitą? Manau, tik todėl, kad jau anksčiau ten rašė ar kad ten dirba jo bičiuliai.“*

L. Jonušys. Orientacijų skirtumai ryškesni žurnaluose, pvz., „Naujasis židinys“ yra laisvos katalikiškos pasaulėžiūros, „Kultūros barai“ labiau akademiniai, „Metuose“ daugiau vietos skirta grožinei literatūrai. Savaitraščius aš įsivaizduočiau kaip kokį „The New York Review of Books“ ar „The Times Literary Supplement“, kurie siekia kultūrą atspindėti visapusiškai. Dabar mes neturim nei intelektinių, nei finansinių išteklių tai padaryti.

M. Nastaravičius. Reikia pripažinti vieną paprastą dalyką: visame pasaulyje žiniasklaida, ar kultūrinė, ar kitokia, gyvena iš reklamos. Net ir valstybinė žiniasklaida prisiduria iš reklamos. Kol žiniasklaidos priemonė nesugeba pritraukti reklamos davėjo, tol ji neturi galimybės mokėti autoriui normalų honorarą, o ne 35 litus. Nesąmonė sakyti, kad kultūrinė žiniasklaida turi vargti ir iš to vargo galbūt atsiras vienas kitas tekstas. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra modelio bendradarbiauti žiniasklaidos priemonei, leidyklai ir valgyti norinčiam kritikui, kurie suinteresuoti, kad apie knygas būtų kalbama.

E. Visockaitė. Lietuvos profesionaliojoje kultūroje apskritai labai neigiamai suvokiamas koks nors savęs reklamavimas, piaras. Tarkim, jei poetas yra reklamuojamas, tai jis jau nėra tikras poetas, o parsidavėlis, nes eilėraščiai turi gimti iš bado ir kančios.

M. Nastaravičius. Jaunas žmogus, aišku, gali rašyti nemokamai, vien dėl malonumo publikuotis, dėl dėmesio, garbės, kad mamai ir draugams galėtų paro­dyti savo recenziją. Tas idealizmas, ir jūsų, kurie kuriate „Pašvaistę“, anksčiau ar vėliau dings. (Publika garsiai juokiasi.) Juk tą žurnalą iš esmės darote sau patiems.

Ugnius Babinskas, jaunasis žurnalistas. Ar taip sudėtinga surasti aukso viduriuką tarp komercijos ir kultūros? Ypač jo reikia ieškoti, jei norim kalbėti apie kultūros poveikį visuomenei. Susidaro įspūdis, kad pas mus, pasak kultūros žmonių, vyrauja kultūrinis getas: jei jie pradės reklamuotis, paleis viešųjų ryšių kampaniją, tai supopsės ir kolegos į juos kreivai žiūrės. Kažkoks kultūrinis provincializmas.

M. Nastaravičius. Pirmiausia, norint reklamuotis, reikia turėti ką reklamuoti. Jei nori pritraukti reklamos davėją, turi kažkaip keistis, kad auditorija ir turinys patrauktų norintįjį reklamuotis. Dabar „Pašvaistę“ verslininkas gali paremti tik kaip mecenatas: „Gerai, vaikai, man patinka, ką jūs darot.“ Skandinavijoje tavo reklama kultūriniame leidinyje yra tavo verslo pozicijos, pasaulėžiūros, suvokimo, kas yra kultūra, ženklas, laikrodžio ar automobilio reklamos buvimas prie rimtos recenzijos apie parodą, spektaklį ar knygą daliai verslininkų yra siekiamybė. Lietuvoje, jei reklamdavys užsakinėja reklamą, 9 iš 10 atvejų jis iš to nori dar ir papildomos naudos.

E. Visockaitė. Kad išspausdintum įmonės direktoriaus eilėraščius. (Klausytojų juokas.)

L. Jonušys. Tokios mažos rinkos šalyje kaip Lietuva reklamos negali pritraukti taip skurdžiai atrodantys savaitraščiai. Leidiniams susivienijus, žinotume, kad visi, kas domisi kultūra, tą savaitraštį tikrai skaito. Reikėtų patrauklesnio, modernesnio dizaino. Sutelkus daugiau vertinamų autorių pakelti prestižą. Be to, mes siaurokai suvokiam kultūrą, galėtų būti ir intelektualesnės politikos analizės – tai pritrauktų platesnį intelektualų spektrą.

M. Nastaravičius. Tiražo dydis ne visada svarbiausia. Pirmiausia yra auditorija: tegu ir 3000 žmonių, bet tai kitokie žmonės nei 500 tūkstančių, kurie skaito „Vakaro žinias“.

Vaikinas iš publikos. Reikia pagalvoti, kaip pritraukti ne vien tuos skaitytojus, kurie dirba teatre, nes šitie tai tikrai neturi pinigų ir neturi ko reklamuoti.

Mergina iš publikos. Bet ar tikrai ta auditorija tokia maža? Ar mažai žmonių skaito knygas, vaikšto į teatrą? Tiesiog leidiniai, kokie yra dabar, atrodo nuobodūs... Ne ta prasme, kad reikia pramogų ar fejerverkų, bet tai turėtų būti patrauklaus dizaino, aktyvus, sukeliantis diskusijas leidinys.

L. Jonušys. Pavyzdžiui, niekas neaptaria, nevertina televizijos kultūros laidų, jos nueina į užmarštį...

S. Čelutka. Kornelijus Platelis iškelia ir kitą problemą, kad kultūros srityje kalbėjimas pasidarė atsargesnis, nes čia viskas susiję su kūryba, Lietuva maža, visi vienas kitą pažįsta ir nenori pyktis, bijo, kad kolega įsižeis, pradės nebesisveikinti. Visa tai psichologiškai veikia kultūros kritiką.

S. Vasiliauskas. Jei tau duotų 30 litų, norėtum su draugu susipykt?

E. Visockaitė. Už šimtą tai jau pagalvotum. (Visi juokiasi.)

Mergina iš publikos. Buvo užsiminta apie laikraščio kassavaitinį laukimą. Man atrodo, kad dabar trūksta ryškių asmenybių, kurios turėtų savo skiltis, kurių braižas būtų atpažįstamas, patraukiantis. Vardas yra labai svarbus. Castor&Pollux „Šiaurės Atėnuose“ buvo drąsūs, skandalingi, tų recenzijų visi laukdavo, tai būdavo kabliukas skaitytojams.

U. Babinskas. A. Užkalnio atvejis iliustruoja, ką reiškia žmogaus iniciatyvumas: jis daug rašė ir reagavo į svarbius visuomenės įvykius, visada turėjo savo nuomonę, dabar jo vardas jau kaip koks fintas. Man atrodo, kad kultūrinėje žiniasklaidoje didelė problema yra iniciatyvos stoka. Nebūtina traukti žvaigždes, galima ieškoti nežinomų autorių, kurie rašo į tinklaraščius ar panašiai.

M. Nastaravičius. Iš iniciatyvumo gali rašyti metus, dvejus, penkerius, bet ne daugiau.

Mergina iš publikos. Svarbus ir redaktoriaus darbas su autoriais, rašančiais į laikraštį. Čia labai svarbus asmeninis ryšys, sugebėjimas paskatinti autorių rašyti.

E. Visockaitė. Būtent dabar aš ir užsiimu savo aplinkos žmonių įkalbinėjimu. Nes yra tokių, kurie labai protingi, daug kuo domisi, turi drąsią nuomonę ir gali rašyti, bet nejaučia saviraiškos poreikio. Ir pinigai čia nėra lemiamas faktorius.

A. Konickis, „Naujosios Romuvos“ vyriausiasis redaktorius. Aš net su įtarimu žiūrėčiau į tokį autorių, kurio prašyčiau parašyti tam tikra tema, o jis manęs klaustų, kiek jam sumokėsiu.

S. Čelutka. Tai, jūsų nuomone, yra žmonių, kurie ir badaudami rašo?

A. Konickis. Taip, aš būčiau kitoj barikadų pusėj nei Mindaugas.

M. Nastaravičius. Ne, aš irgi kupinas idealizmo. (Nuskamba juokas.)

U. Babinskas. Manau, nedaug žmonių gyvena iš rašymo kultūrinei žiniasklaidai, daugiau rašo savo malonumui, tą daro ir tinklaraštininkai.

E. Visockaitė. Tik taip ir turėtų būti. Kas per gyvenimas iš rašymo kultūrinei spaudai? Jei aš gaunu pinigų už publikaciją, tai man yra premija, jokiu būdu ne pragyvenimo šaltinis. Reikia kitą darbą dirbt. Tikrą darbą. (Visi juokiasi.) S. Paruls­kis yra išimtis, – kas dar pas mus gyvena iš kūrybos?

S. Čelutka. Diskusijos pavadinime buvo ne tik patirtys, bet ir viltys, taigi, ko, kiekvieno nuomone, reikėtų imtis rytoj ryte atsikėlus?

S. Vasiliauskas. Aš rytoj ryte darysiu, ką ir visad darau – išsivalysiu dantis ir negalvosiu apie kultūrinę spaudą. Nežinau, ar šita diskusija turės kokios įtakos situacijai...

E. Visockaitė. Iškart viskas pagerės nuo rytojaus. (Publika graudžiai juokiasi.)

S. Vasiliauskas. Bet žmonių atėjo daug ir su įvairiais siūlymais, vadinasi, kai kam tai rūpi. Norėtųsi tuose leidiniuose netikėtumų – galėtų, pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnai“ išspausdinti kritinį straipsnį apie straipsnį „Literatūroje ir mene“.

E. Visockaitė. Svarbiausia, kad būtų gerų tekstų, tada ir tas dizainas ne toks svarbus. Daugiausia yra vidutiniškų, prėskų, glotnių tekstų, kurie pasimiršta vos perskaičius. Reikia nebijoti rašant susikompromituoti ir susipykti su draugu.

M. Nastaravičius. Aš pratęsiu savo vadybininkišką poziciją. (Klausytojai juokiasi.) Profesionalumo požymis, kai tau už darbą mokamas honoraras. Reikia padidinti rašančiųjų skaičių ir gerinti jų sąlygas. Be to, pirmiausia reikia skaityti – neperskaitome jau dabar visko, kas yra, ir tiesiog numojam ranka, kad ten šūdas. Aš randu gerų tekstų kiekviename leidinyje.


____________________________________
*A. Sverdiolas. „Apie pamėklinę būtį“. – Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 104.


Parengė EMILIJA VISOCKAITĖ

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:33:56 Jan 29, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba